Jausmus lieti sunku

Visai neseniai Giedrė išgyveno  ypatingas akimirkas – graudinančias, jaudinančias, atperkančias  abejones.  Aštuoniolikmetis Lukas įžengė pro duris, pašaukė: „mama, ateik“, iš popieriaus „ išlukšteno“ puokštę rožių ir dėžutę saldainių. „Ačiū, kad mane užauginai“, – išgirdau iš vaiko, tokiai atvirai padėkai  prireikė  penkiolikos metų, – pasakojo  Giedrė. Giedrę JANKAUSKAITĘ, gyvenančią ir  dirbančią Naujojoje Akmenėje, pažįsta daugelis jaunesnio amžiaus žmonių, bet retas kuris žino, kad kartu su jos dukromis užaugo ir sesers sūnus.

Kai Giedrė Jankauskaitė įsidarbino viename prekybos centrų, kai pas ją į darbą užsukdavo vaikai, nežinantiems apie šeimą kolegoms nekilo abejonių, kad visi trys vaikai yra jos.  Kadangi niekada neslėpė informacijos apie auginamą sesers sūnų, pasakius, kad Lukas jai  savas, bet ne jos pagimdytas, aplinkiniai nustebdavo, sakydavo – toks panašus į tave. „Ir kaip nebus panašus, jei mano giminės vaikas,“ – kaip savaime suprantamą dalyką komentuoja Giedrė. Nenustebino moters atviras prisipažinimas, kaip vis dar daug žmonių reaguoja į globojamus vaikus. Klausiau Giedrės, ar sulaukia neigiamos reakcijos? „Taip, ir gan dažnai. Nepasakyčiau, kad reakcija agresyviai neigiama. Tiesiog paatviraujama, kam tau, jaunai, dar galinčiai gimdyti savus vaikus, reikėjo vargo. Tuomet visada paklausiu: kaip turėčiau dabar jaustis palikusi vaiką globos namuose, gal nieko nežinočiau apie jo likimą, gal užaugęs jis būtų ieškojęs artimųjų ir smerkęs. Dabar bent jau žinau, kad yra saugus, sotus, turi namus ir žino, kad myliu,“- sako moteris.

Gali keistai nuskambėti mintis, tačiau pagal statistiką ne tiek jau ir daug giminaičių pasiima į šeimą netinkamą gyvenimą gyvenančių ar dėl ligų, nelaimių iš gyvenimo išėjusių artimųjų vaikus.

Visas Romos Jonikienės rašinys šeštadienio, lapkričio 16 d., VIENYBĖJE.