Kai svajonės tampa kitokios
Pro namo, kuriame ji dabar laikinai gyvena, langą matyti gatvelė, kurią ji prisimena iš vaikystės, ten užaugo jos mama, ten gyveno jos lietuviai seneliai. Už kelių šimtų metrų, čia pat, Akmenėje, yra kapinės, kuriose ilsisi jos senelio palaikai. O močiutė persikėlė gyventi į Ventą. Ir vis dėlto taip neįprasta, kad ji yra dabar čia, Akmenėje. Mat pabėgėlė nuo karo Ukrainoje Inga KOVALČIUK turėjo visiškai kitokius, grandiozinius gyvenimo Kijeve planus…
Lemtingi pokyčiai
Apie karą buvo kalbama Ingos ir jos vyro bute Kijevo Holosijevo rajone vasario 23 dieną. Bet vis tik netikėjome, kad tai įvyks, atrodė, kad XXI amžiuje karas neįmanomas. Inga net girdėjo, kaip kaimynai už sienos ginčijosi, bus karas ar ne. Kaip įprasta kijeviečiams vėlai eidavo miegoti. Tačiau vasario 24-ąją pabudo nuo sprogimų prieš keturias ryto – vienas, antras, trečias. Visai netoli greitkelio, o moteris iš pradžių pagalvojo, kad avarija įvyko, ar prakiuro sunkvežimio padanga. Bet atėjo į miegamąjį vyras, susiruošęs vykti į komandiruotę ir pasakė, kad prasidėjo karas. Pažvelgusi pro langą pamatė, kad kairiajame Kijevo krante blyksėjo, o dešiniajame – viskas buvo dūmuose, nes priešų raketos atakavo ir susprogdino Vasilkivo naftos bazę. Taip ir prasidėjo naujas Ingos Kovalčiuk gyvenimas – be svajonių ir planų. Tiksliau, svajonės ir planai tapo visiškai kitokie. Iš pradžių pabėgti iš Kijevo, kuris buvo reguliariai apšaudomas. Po to šešias dienas išgyventi kaime, kasdien stebint, kaip raketos skrenda ir galvojant, ar jos nenukris tiesiog čia. Vėliau buvo svajonė patekti pas gimines į Žemaitiją, išvyko kovo 6-ąją.
Važiavo sesers automobiliu artimos draugės nutiestu maršrutu. Seserys su vaikais ir šuniuku Laki atvyko į Lietuvą tik po keturių dienų. O tada teko planuoti ir svajoti visai ką kitą. Sesuo Kristina apsigyveno Ventoje, Inga Kovalčiuk apsistojo Akmenėje. Paskutinį kartą Inga Akmenėje pas giminaičius buvo 1990-ųjų viduryje, kai jai buvo 12…
Viso rašinio ieškokite gegužės 28 numeryje
Papasakojo Vitalijus KVITKA