Kai yra idėja, technologijos pasitarnauja

Šie nueinantys metai, nors buvo rūstūs politikoje ir taika nekvepėjo, kūrybingų asmenybių pastangomis padovanojo gražių ir sektinų idėjų. Idėjos ne žodžiais iš lūpų į lūpas sudėliotos, o matomos, įgarsintos ir „užkabinančios“. Menininkas Antanas Adomaitis iš Akmenės visus metus stebino vaizdo įrašais – įgarsintais ar nebyliais, prierašais ir susidomėjusiųjų reakcijomis papildytais.

Nuoširdžiai pradžiugino  toks menininko  pasirinkimas dalį brangaus savo laiko skirti kitokiai kūrybai nei tapyba, skulptūra. Netikėtai aptikusi Antano įrašą apie kūrėjo iš Naujosios Akmenės miesto, pono Vytauto pristatymą. Reportažas iš daugiabučio namo laiptinės, kuriame Vytautas gyvena, kur nuo pirmo iki ketvirto aukšto eksponuoja dalį to, ką sukūrė. Pristato Antanas ir parodas,  šis darbas ne paskutinis eilėje. Kuria jis įrašus, dažną kartą tam panaudoja autorinius paveikslus, o juose koduoja idėją. Įspūdingi keli įrašai apie krašto šviesuolį, istoriką Simoną Daukantą.  Užrašas „Vėl ir vėl vakarinio rūko mėly žemaitėlių šventos Ventos slėniu plaukia, grįžta mūsų brolių, sesių vėlės…“ Paskaitai, pažiūri, pasidžiaugi, kaip talpiai ir paprastai galima išsakyti požiūrį į istoriją.

Pakalbintas apie lyg ir neįprastą menininkui veiklą, A. Adomaistis sako, kad čia toks natūralus dalykas, kaip ir kasdien tobulėjančios technologijos – norisi ką nors palikti įrašyto ateičiai. „Jei būtų galimybė atsinaujinus kūnu ir smegenimis iš naujo gyventi šimtą metų, pasistengčiau puikiai įvaldyti informacines technologijas. Šiai dienai padarau tai, ką sugebu. Būna, pateikiu tai kaip žaidimą. Pavyzdžiui, Velykų kiaušinį „užkėliau“ ant namo. Ir žmonės susidomėjo: kur gi tas kiaušinis Akmenėje yra? Gal išėjo pasivaikščioti ir paieškoti…,“- juokauja pašnekovas. Naujausias papokštavimas – „susipliekę“ sniego seniai Akmenės aikštėje. Menininkas sako, vėjo nuversti sniego seniai nuteikė linksmesnėms mintims.

Menininkas  Antanas Adomaitis puoselėja idėją aplankyti ir kuo daugiau menininkų ir įrašyti tikro, paprasto, be išankstinio pasirengimo, įrašus. Prisiminė, koks brangus jam įrašas, kuriame nufilmuotas tėvas – kalbantis, dirbantis. Anuomet tokių galimybių, kaip dabar nebuvo. Šiandien, sako pašnekovas, reikia kokybiškesnio telefono, ir tam skirti laiko, taip įamžinsi žmogų, kūrybą. Gali būti, kad ateityje kažkam visa tai bus įdomu. „Pripažįstu, kad technologijų įvaldymas yra geras dalykas. Ilgą laiką man pačiam technologijos nebuvo pirmoje vietoje. Svarbu buvo stabili paroda su tvarkingai sukabintais paveikslais ar apžiūrai sudėliotais kitokiais kūriniais. Dabar, jei nėra galimybės darbų eksponuoti, juos galima įamžinti filmuojant,“ – sako trumpų, bet daug informacijos talpinančių įrašų autorius.

Dėkui Antanui už metų idėją – nepamiršti kuriančiųjų mūsų kraštiečių.

Nuotrauka iš Antano Adomaičio įrašo, skirto Simonui Daukantui