Kaip gerai, kad yra kaltų

Sunkiai priėmiau sprendimą rašyti apie iš šeimų atimamus vaikus. Priežastis paprasta – nė vienai pusei nereikia papildomų blogų emocijų. Deja, yra teisuolių, kuriems patinka vaikų paėmimo iš šeimos faktą paaštrinti durtinėmis žaizdomis, ir  „žudikais”  paskelbti  vaiko teisių apsaugos  specialistus.  Girdėdami istorijas apie iš mamos rankų išplėštus vaikus, emocijas ir galimos netekties pojūtį prisitaikome sau: kaip aš jausiuos, jei atimtų mano „kraujo lašelį“, „mano gyvenimo prasmę“. Ką galima atsakyti? Tragedija, depresija, ateities griūtis. O dabar sugrįžkime į realybę, kurioje ne vienai dešimčiai „mamyčių“ nevalia net taip vadintis,  jų negalima prie vaikų prileisti. Tik jau nesakykite, kad savo kelyje nesutikote tėvų, iš kurių patys vaikus paimtumėte.

…Bet būna – gyvenimas suveda su  žmonėmis, raudančiais dėl atimtų vaikų. Ir raudos užtraukia  žadą – kokia gera vaidyba, kokia meilė mažyliams… iki išvyks filmavimo komanda. Skaudžiausia, kad šalimais verkiančiųjų stovi artimieji, kurių dešimtmečiais nebuvo šalia. Ko gi jie dabar atsirado, juk didžioji dalis negalinčių vaikais pasirūpinti mamų pačios užaugo vaikų namuose, tuomet artimiausių žmonių – mamų, tėčių šalia nebuvo. Negaliu sugalvoti kito atsakymo, kaip pinigai ir pašalpos už vaikus. Taigi, viena mamų, iš kurios paėmė vaikus,  pasakojo savo svajones. Geras gyvenimas pagal vaikų namuose augusios nepilnametės modelį  toks: kaip nors nusigauti iki Kuršėnų arba Mažeikių – ten daug „furistų“ į kelionę važiuoja. Jie negaili pinigų, duoda valgyti. Pavažiuoji kelio galą, tada persėdi pas kitą – iš užsienio grįžtantį…

Vaikų istorijoje blogu išlieka vienas faktas – per daug savivalės ponų rojuje, nes jie pamanė, kad uždraudę teikti informaciją, vaiko teisių apsaugos specialistų darbą užslaptinę apsisaugos nuo žmonių. O vaikų mušti negalima, psichologiškai terorizuoti negalima, prievartauti negalima, badu marinti negalima. Nejau mes to nežinome?

Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio sausio 12 d. “Vienybėje”.