Kaip smėlis amžinybės sandaluose

„Smėlis sandaluose“ – taip naują savo eilėraščių rinkinį pavadino S. Niūniavaitės literatūrinės premijos laureatė Julija Almanis. Pavasarėjant imti į rankas naują knygą – šviesus jausmas. Šviesus, tarsi susitikimas su geru senu draugu.
Kurie sekame Julijos Almanis kūrybinę raidą, nesunkiai pastebėsime, kad autorė ir toliau lieka ištikima dainingai, grakščiai eilėdarai, žino, kur ir kaip sudėti kablelius bei kitus rašybos ženklus, kuomet kai kurie autoriai net tik savo eilių leksiką, bet ir skyrybą palieka skaitytojų valiai. Julija ištikima ir savo poetinėms erdvėms, kurios nusidriekusios nuo žilųjų amžių iki nūdienos, nuo indėnų žemės iki Viešučių kaimelio Lietuvos ir Akmenės krašto pakraštyje. Kai kuriuos rinkinio eilėraščius jau yra skelbusi „Vienybė“, tad nesunku atpažinti tuos pačius mūsų protėvius, gyvenusius prie dar neužterštų Baltijos platybių. Ir dera, manau, padėkoti autorei, kad nesiblaško, kad nemėgdžioja kažin kur girdėtų motyvų, kaip kokie Eurovizijų entuziastai. Šį gerą pastovumą suvokiu kaip pagarbą skaitytojui – autorės pašnekovui.
Esame išlepinti poezijos derliaus. Bet ir knygų gausybėje kaip gintaro kruopelės sužvilga tikrosios poezijos bruožai – spalvingas žodis, posmo grakštumas, ne išprotautas, o savaime, iš gelmių išplaukiantis švelnus lengvumas – kuomet ranka pati skleidžia naują puslapį.
Leopoldas ROZGA

Julijos Almanis keletas posmų šeštadienio, kovo 30 d. VIENYBĖJE