Kas protu nesuvokiama

Eiliniai

Jeigu dar visai neseniai sakėme, kad tie, Kremliuje sėdintys, yra vienokie, o kiti, eiliniai, jei ne visi, tai dauguma iš jų kitokie, o dabar matome – visi jie vienodi.

Kadangi tuos eilinius gerai pažinojau, nes ilgą laiką su jais dirbau, tai štai kai kurių iš jų tikri, neprigalvoti portretai:

…Tolmačiovas. Oro uostas Novosibirske. Prie kasos langelio susigrūdo visa Rusija, bent jau pusė – tai tikrai. Rugpjūčio mėnuo. Visiems reikia pakliūti namo. Kai po kelių valandų skaudančiais šonkauliais pasieki kasą – tuos dangaus vartus – sužinai, kad bilietų bus tik spalio mėnesį! Kartą tokia apyjaunė moteriškė, stovinti prieš mane ir sužinojusi, kad esu iš Vakarų (Vakarai – kas už Maskvos), klausia:

-Ko jie ten, Amerikoje, nesukyla?

-Kodėl turėtų? – esu nustebęs

-Mūsų laikraščiai rašo, – kalba toliau eilinė (stovinti eilėje), – kad ten moterys pardavinėja savo vaikus, kad nusipirktų duonos!

Iki kasos dar liko stovėti kokios 4-5 valandos, tai per tą laiką aš jai, kuri tikrai gailėjo Amerikos moterų, daug ką papasakojau. Ši ėmė ir apsiverkė:

-Tai kodėl jie mums meluoja? Už ką mus laiko?

Pasirodo, jog mano klausytoja buvo geografijos mokslų kandidatė…

…Čiuisko traktas. Be jo – niekur. Nė iš vietos. Jis eina per kalnus iš Bijsko į Mongoliją. Vežu kartą tuo traktu ataskaitą į miškų ūkį, kur be manęs ir vairuotojo ZIL-o kabinoje sėdi toks labai rimtas pilietis su portfeliuku ant kelių. Jis prisistato esąs Bijsko machorkos fabriko vyr. buhalteris, ir nieko neklausinėdamas, pareiškia:

-Nejaugi niekas neatsiras, kad nušautų Niksoną, tą tarptautinės darbo klasės išdaviką!?

-Kam jį šauti,- mėginu aiškinti,- juk jis niekada nebuvo darbininku, tai ir tos darbo klasės negalėjo išduoti.

-Ne,- tvirtai savo laikosi machorkos fabriko vyr. buhalteris,- Niksoną reikia nušauti…

 

…Taigos Sungajaus kaimas, mūsų girininkija. Į kaimą eina du keliai – žiemos ir vasaros. Kadangi dabar vasara, tai žiemos kelio nebėra nė ženklo, pavasarį ištirpo, kaip niekada ir nebuvęs. Vasaros kelias, kaip tokio taip pat nėra, jis yra daugiau įsivaizduojamas, o ne tikras.

Jeigu reikia (kur nereikės!) pakliūti į kokią nors didesnę gyvenvietę, tai į ZIL-o kėbulą sumetame tuščias statines kurui parvežti, trosą, „Družbos“ motopjūklą, keletą kirvių, kastuvų, per bortą vikriai ropščiasi keleiviai, o kartu su jais ir 84 metų senolis Makarovas, iš pažiūros dar stiprus, kadaise buvęs raudonasis partizanas. Priekyje mūsų šliaužia vikšrinis traktorius. Mašina svyra į vieną pusę, atrodo, kad tuo tuoj apvirs, į kitą, o tuščios statinės laksto po kėbulą, žiūrėk, kad nesulaužytų kojų, žmonės per jas šokinėja, o už visus vikresnis yra senolis Makarovas. Abu – traktorius ir automobilis – kriokia ne geležinių mechanizmų, o kankinamo žmogaus balsais, dar šiek tiek, ir suvis nusigaluos.

Sustojame poilsiui. Senolis stovi kėbule, sudėjęs rankas ant krūtinės, žiūri seniokiškom šviesiom mėlynom akim ir šnibžda:

-Ačiū tarybų valdžiai, kad mums tokį kelią padarė…

Čia paleidžiame traktorių namo, o toliau kaip nors versimės kastuvų, kirvių, „Družbos“ pagalba, dėl to juos su savimi ir pasiėmėme.

…Korgonas. Pasakiškai gražūs taigos jelanių (aikštelių) gėlynai, metro storumo juodžemis. Greta sugrūstų į vieną kupetą trobų medinė karvių ferma srutų ežero viduryje, kur vos nenuskendo aimako (rajono) pirmasis partijos sekretorius. 3-4 valanda ryto, melžėjos tyliai lipa į mašinos kėbulą ir važiuos visus 40 kilometrų į kalnų ganyklas. Kelias – duobė ant duobės, bet pravažiuojamas. Karvių gausybė, reiktų melžti mechanizuotai, tik girtutėlis Vasia niekaip neužveda (kaip ir praeitais kartais) varikliuko, tad tenka melžti rankomis. Jei nenori išlėkti iš kėbulo, stovėdamas turi tvirtai laikytis jo krašto. Vakare vėl tokia pat kelionė pirmyn ir atgal.

Kartą į kaimą atvažiuoja čekoslovakų delegacija. Vienas iš jų žiūri į viską aplink ir, linguodamas galvą, negarsiai sako:

-Varganai čia jūs gyvenate…

Eidama pro šalį viena melžėja nugirdo ir tuoj pat atkirto:

-Užtat blogai gyvename, kad jums viską atiduodame!

Eilinis rusas šventai tiki, kad jis visą pasaulį valgydina, girdo, aprengia ir sušildo, o tas pasaulis, užuot reikšdamas amžiną dėkingumą, meilę ir pagarbą, atsuka nugarą, o kartais drįsta ir šerį šiaušti. Tad ar ne niekšas, tas vakarų gyventojas, yra po viso šito?

…Iš mūsų miškų ūkio (Verch Katunės) vienas traktorininkas gavo kelialapį į Palangą. Kai grįžo, aš tuojau prie jo klausinėti, nes Lietuvoje nebuvome keletą metų, kas ir kaip, ar maudėsi jūroje?..

Žmogus toks paniuręs, sugižęs, sako, kad jūroje nė karto nesimaudė, nes buvęs šaltas vanduo.

-Vietiniai tai maudosi,- dar irzliai pridūrė.- Bendrai, tai aš susidariau nuomonę, kad pas jus rusų nemyli.

-Kodėl?- nustebau. Gal iš tikrųjų žmogų ten kas nors įžeidė ar kažką pasakė?

-Todėl, kad jie (lietuviai) rūko tik cigaretes, o ne papirosus!

Su tokiu giliamintišku apibendrinimu nepasiginčysi. Nėra kaip.

Ir dar. Ką iš tikrųjų reiškia žodis – myli. Seniau jis turėjo vieną prasmę, o dabar kai kas aiškina ir kitaip. Pagal Petrą Gražulį.

Vytautas ALMANIS