Keistas nutikimas

Rugsėjui einant į pabaigą Akmenės rajono viešojoje bibliotekoje tradiciškai pagerbti rašytojų, pasirašiusių Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, literatūrinio konkurso laureatai. Į renginį susirinko rašinių vertintojai, nugalėtojai, rašiusieji, sveikintojai. Amžiaus grupėje nuo 29 metų antroji premija paskirta buvusiai matematikos mokytojai iš Naujosios Akmenės, aktyviai Trečiojo amžiaus universiteto lankytojai Stanislavai VAIKASIENEI. Siūlome paskaityti jos konkursinį kūrinį.

„Vienybės“ komentaras

Stanislava VAIKASIENĖ

Ach, kaip būtų gerai, jei žmogus išmoktų valdyti laiką. Išjungtų jį, tarsi kokį televizorių, kai šis erzinti ima. Tegul lekia, lyg be galvos būtų, bet į akis nelenda. Prisiekiau Irenai, kad nevėluosiu, ir šį vakarą gersime žolelių arbatą jos močiutės troboje netoli Paragių. Šeštadienį planavome pramogauti Klaipėdoje. Deja, ir vėl pasitvirtino tiesa, kad žmogus planuoja, o dievulis juokiasi. Atsirado neatidėliotinų darbų, todėl visa valanda ilgiau užtrukau darbe. Į namus skubu lyg akis išdegusi. Išgeriu puodelį kavos, sumetu daiktus į bagažinę. Tik suknelę atsargiai ištiesiu ant galinės sėdynės. Čia pat padedu ir mamos numegztą šiltą megztinį, visų mano kelionių palydovą. Darant dureles, ant veido pajuntu kelis lietaus lašus. Padangė gerokai papilkėjusi. Žvilgteliu į laikrodį. Smarkiai vėluoju. Bandau prisiskambinti Irenai, bet ji neatsiliepia.

Po valandos vanduo žliaugia mašinos stiklu taip, kad valytuvai vos spėja valyti. Vėjas spaudžia medžius prie žemės. Juoduojantis dangus priekyje nežada nieko gero. Šiek tiek sumažinu greitį, nes mašinos viduje išgirstu kažkokį įtartiną garsą. „Tik ne dabar. Nedrįsk“,– siunčiu žinutę varikliui. Suku į vieškelį. Maždaug už dvidešimties minučių turėčiau pasiekti tikslą. Smarkiai temsta. Žaibuoja. Negana to, prieš akis išnyra ant kelio užvirtęs medis. Stabdau. Keikiu save, kad nepasidomėjau oro prognoze. Apžiūriu kliūtį ir suvokiu, kad jos neįveiksiu. Mėginu užvesti variklį, bet jis nebenori manęs klausyti. Nepasiduodu. Kai nežinia po kiek laiko man pasiseka, jaučiuosi tarsi danguje. Apsisuku. Įtartinas garsas teberėžia ausį.

Išvydusi kelio atšaką, darau posūkį, tikėdamasi, kad netoliese rasiu kokią sodybą. Po kiek laiko žibintai apšviečia trobesius. Vis dar tebelyja. Išlipusi iš mašinos, apeinu namą. Jo viduje tamsu. Boluoja tik baltos langinės ir durys. Beldžiuosi į jas ilgokai ir dar labiau nusiviliu. Kad ir kaip maldauju mašinos užsivesti, ji taip pat nebeatsiliepia į mano maldas. Esu nusikamavusi , mėginu susitaikyti su apgailėtina padėtimi, nes tik tiek ir tegaliu padaryti. Sėdžiu įsmeigusi akis į tamsą, stiklu monotoniškai ritasi lašai…

Visas rašinys gruodžio 5 d. numeryje

Nuotraukoje – Stanislava Vaikasienė (kairėje) su Zita Liaukšiene