KELIAS, KURIUO VEDA GYVENIMAS (3)
Nuostabūs metai Kaune
Kaunas kaimo vaikui buvo didelis iššūkis. Paskaitos nuo ryto iki sutemų, mokytis reikėjo daug. Dėstytojai buvo geri, griežti, išmanantys dėstomą dalyką ir mylintys savo darbą. Norėjosi savo naują gyvenimo etapą pradėti pasirodant kuo geriau ir visur suspėti. Lėkėm į kino seansus, į koncertus, treniruotes. Paskaitos ir šeštadieniais. Norint parvažiuoti namo, reikėjo išsiprašyti iš šeštadienio užsiėmimų, nes už kiekvieną praleistą nepateisintą paskaitą grėsė netekti stipendijos. Penktadienį vakare su didelėmis rankinėmis lėkdavom į traukinių stotį, iš ten nuvažiuodavom iki Jonavos, ten 2 valandas laukdavom traukinio į Mažeikių pusę. Ventoje išlipusios vėl lėkdavom į Naujosios Akmenės autobusą, kuris visada būdavo sausakimšas. Nakvoti eidavau pas sesę, o anksti rytą autobusu pas tėvus į Kivylius. Sekmadienio vakare su mamos prikrautu nešuliu vėl atgal. Pirmus metus namo grįždavau kas mėnesį, paskui rečiau. Tėvai persikėlė į Kivylių gyvenvietę, autobusų stotelė priartėjo. Jau antrame studijų kurse kažkaip lengviau galėjau atsikvėpti. Pamilau Kauną ir tą vietą, kur mokiausi ir gyvenau. Mano mokslo įstaiga buvo Aukštosios Fredos dvare Kaune. Ištaigingi rūmai su dvaro rūmų kompleksu, aplink Botanikos sodas su tvenkiniais ir egzotinių augalų šiltnamiu. Ten praėjo mūsų gamtos pažinimo praktikos, ten nepamirštami pasivaikščiojimai ir pirmoji meilė. Man pasisekė, kad aš, besimokydama trečiame kurse, turėjau galimybę su kitomis 10 merginų išvykti mėnesiui į Vokietiją atlikti praktikos. Keturias dienas dirbdavom Vokietijos daržuose, o tris dienas keliavom po Vokietiją. Per tą laiką mes išvažinėjom visą Rytų Vokietiją ir dar užsidirbom pinigų! Pripirkau artimiesiems ir draugėms lauktuvių, ir svarbiausia- kramtomos gumos! Juk tada, 1973 metais pas mus to kapitalizmo nuodo nebuvo! Savaitgaliais Erfurto bendrabučio salėje vykdavo šokiai. Į juos lydėdavo grupės vadovė-vokiečių kalbos dėstytoja. Saugodavo mus kaip savo akį! Jokių lydėjimų, jokių draugavimų! Mums atrodė, kad ji yra saugumo užverbuota. Mums vokietukai užduodavo labai keistų klausimų, kurie atrodė juokingi: ar jums galima namuose kalbėtis lietuviškai, ar tiesa, kad pas jus jaunuoliai gali tuoktis tik tada, kai aplanko Lenino mauzoliejų ir panašiai. Mes gyvenome po geležine uždanga, tai pasaulis žinojo.
Likimas ir laimės dėmenys
Visi judame iš jaunystės į brandą, iš vaikystės – į tėvystę. Ir ta kelionė per gyvenimą yra lyg kelionė per pasaulio žemynus, kuriuose keičiasi vietos, klimatas, o mes leidžiamės į vis kitą gyvenimo nuotykį. Kaunas buvo mano jaunystės miestas…
Birutė KULVINSKIENĖ
Visas baigiamasis rašinys balandžio 29 d. numeryje
Nuotraukoje Birutė su tėveliu