Kilnus sumanymas

Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto Turizmo ir kraštotyros fakulteto klausytojai  įgyvendina gražią idėją – kaupia praeities prisiminimus ir juos perkelia į naują laiką. Kad gyvento laiko liudijimai neištirptų metų bėgsme, kad į juos remtųsi atmintis ir padėtų suvokti bei įvertinti  asmens  laisvės sąvoką,  nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos gyvenimo pažangos žingsnius. Į gyvenimą atėjo naujos kartos, joms sunku įsivaizduoti kolūkinės santvarkos prievartą, sudėtingą kaimo žmogaus būtį, ano meto kartos nelengvą  kelią į mokslą, į savarankišką gyvenimą.

Skaitytojų dėmesiui siūlome Savivaldybės tarybos narės, Trečiojo amžiaus universiteto klausytojos Birutės Kulvinskienės prisiminimus apie  jos tėvų šeimą, kurioje stiebėsi  šešetas vaikų. Apie tai, kad mažus vaikus auginanti mama privalėjo kolūkyje išdirbti nustatytą darbadienių minimumą. Apie šeimos  darbštumą, be kurio vaikų gyvenimas negalėjo judėti į priekį…

Džiaugiuosi Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto sumanymu – tegul  surinkta kraštotyrinė medžiaga praturtina mūsų suvokimą ir patikrina tikrąją gyvenimo  kainą bei prasmę.

Žurnalistė Julija Sejavičienė

 

Kelias, kuriuo veda gyvenimas (1)

Birutė KULVINSKIENĖ

Gimimas tarp didingiausių dalykų

Gimimas yra mažiausias iš visų nuostabių dalykų, ir iš mažų-pats didingiausias. Kiekvienas gimimas yra toks įprastas ir toks stebuklingas kaip saulėtekis-taip atpažįstamas, ir vis kitoks, kaip nauja auštanti diena… Šiais anglų rašytojos Jennifer Worth žodžiais noriu papasakoti savo gyvenimo istoriją, o ji prasidėjo būtent tada, kai ši rašytoja pradėjo  akušerės darbą -1957 metais. Tada pasaulyje prasidėjo gimstamumo bumas. Gimdė  ir turtingos, ir nepasiturinčios šeimos. Europa jau buvo nurimusi po karo ir pokario baisumų, ir mes visi tie, kurie esame gimę 1957-1967 metais, esame ta karta žmonių, kurie šiandien sudarome didžiausią dirbančių asmenų būrį. Buvau ketvirtas vaikas šeimoj, po manęs dar gimė du broliai, ir visi, išskyrus jauniausiąjį Saulių, pasaulį išvydome  namuose. Mus ant rankų pirmoji paėmė akušerė Danutė Burgienė. Mamai   akušerę parveždavo tėtis. Kelio arkliuku į Klykolių kaimą, kur gyveno Danutė, buvo 4 kilometrai. Taigi per tą laiką mama turėdavo laiko susiruošti vaikelio atėjimui. Su mumis kartu gyveno babytė, tėčio mama, ji kažkiek padėdavo mano mamai, bet babytė buvo silpnos sveikatos, tad jos pagalba buvo minimali. Pirmieji prisiminimai apie babytę buvo tokie-sėdim gražią vasaros dieną  ant savo trobos slenksčio, o  danguje aukštai skrenda lėktuvas, palikdamas baltą žymę. Babytė sako: ,,Ir vėl tie bolševikai skraido“…

 

Visas rašinys balandžio 15 d. numeryje

Nuotraukoje: Aš su  seserimis  Stanislava, Roma ir pussesere Dalia Žilėnaite. 1965 m.