Klauasant kalbančiųjų, skaitant rašančiuosius…
Apolinaras JUODPUSIS
Nesakyčiau, kad mes, lietuviai, esame mažaraščiai, tamsuoliai ar net visai neraštingi. Mat daug kur pastatų sienos, tvoros ištepliotos įvairiausia rašliava bei vulgarokais piešiniais, o socialiniuose tinkluose „komentarai“ vaizdžiai kalba apie jų autorių apverktiną intelektualinį lygį. Pokalbių laidos per televizijas ir Lietuvos radiją ne ką geresnį įspūdį palieka. Tik nežinia, ką veikia tekstų autoriai, redaktoriai, o vėliau diktoriai – publikacijose pilna netaisyklingų sakinio konstrukcijų, vis du, penki (o ne dveji, penkeri!) metai, dvigubai mažiau (kodėl ne perpus?), o jau tų žodelyčių-parazitų nors kibirais semk! Retas kuris laidos vedėjo pakalbintas žmogus pradeda be to ištikrųjų ar išties, o toliau savo greitakalbę vis papildydamas vadinamąja pertara ane (klaustuko ženklo jam nereikia, nes jis neklausia ir neprašo atsakyti).
Apie kirčiavimą nė nekalbėsiu. Liūdniausia, kad begales kalbos klaidų daro viešai kalbėdami Seimo nariai, ministrai, net Prezidentas (kai kas sako prezyyydentas!); ir čia nenoromis kyla klausimas: kur buvote, kokias varnas gaudėte kadaise sėdėdami mokyklų pirmosiose klasėse, kai buvo dėstomi mūsų gimtosios lietuvių kalbos pradmenys? Suprantu, ne kiekvienas esame imlūs kalbos dalykams, bet… Štai taip ir kabo klausimėliai – kodėl, kodėl? Daugelis tų valstybės vyrų (ne išimtis – ir moterys) turi patarėjų, gal net konsultantų tiems patarėjams, oficialiųjų kalbų tekstų rašytojams, bet kalbos skurdžios, kai kada net… kurioziškos. Save gerbiantys valdžios žmonės galėtų pagalvoti apie savo reputaciją visuomenėje, prieš savus rinkėjus.
Anuo metu literatė, mėgėjų teatro režisierė, politinė kalinė Stasė Niūniavaitė, kovojusi visais frontais, visomis priemonėmis už lietuvių kalbą, jos grynumą, yra rašiusi: „Aš tik žinau viena: kas bevaldytų Lietuvą, o žemė, upeliai, kalneliai, gojai liks tie patys – jų nesurusins, nesuvokietins… Taip. Bet žmonės! Ar bekalbės lietuviškai po šimto metų?“ Liūdnoka šiandien, nepraėjus tam šimtmečiui, – pradedame… suanglėti!
Dabar lietuvių kalbos padangę baigia užtemdyti niūrūs kitos rūšies debesys: į lietuvišką kalbą, į raštą, į rašysenos stilių plūstelėjo svetimybės – anglicizmai, slavizmai, rusiški keiksmažodžiai, pagal mūsų, lietuvių, mentalitetą bei dorovės sampratą apskritai buvę neteiktini žodžiai, nors ir esantys Lietuvių kalbos žodynuose. Turiu artimų žmonių, kurie man prieštarauja – esą kalbėkime nevaržomi kadaise buvusių taisyklių, svarbu, kad susikalbame ir vienas kitą suprantame. Taip, bet kam tasai okei, wau ar wov, tipo, reiškiasi, kai turime lietuviškų žodelyčių nuostabai, susižavėjimui išreikšti, kito išsakytai minčiai pritarti?
Dabar tik po antro bandymo įnikau skaityti storą, visapusiškai „sunkią“ knygą – 2015 metais laimėjusią ne vieną pasaulinio lygio prizą ar nominaciją „Mažas gyvenimas“ (romano autorė Hanya Yanagihara, iš anglų kalbos vertė Marius Burokas). Be viso, kas toje knygoje žavu – įdomus siužetas, pasakojimo stilius, maniera, herojų vidinio dvasinio pasaulio peripetijų analizė, mieli lyriniai nukrypimai, – čia tiek daug keiksmažodžių, kurių kai kada net nepavadinsi keiksmažodžiais, greičiau žmogaus būsenos nuosaka. Ar ne todėl, kiek girdėjau, šią knygą ėmę skaityti metė, vėl skaitė, o kiti net atsižegnojo nuo tokio stiliaus ar dar kai ko.
Mūsų gimtoji lietuvių kalba labai sena ir labai turtinga, vien ką pasako pedagogo, lituanisto Juozo Pabrėžos mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“! Kadaise mes, žemaitukai mokinukai, Viekšnių vidurinėje mokykloje vengdavome žemaičiuoti, niekas ir neragino domėtis tarmėmis, o dabar Viekšniuose netikėtai susitikęs gimnazijos direktorių Rimantą Gricių, tik žemaitėškaa tesėrokoujam. Man kartais net keista: rodos, labai nebesigilinu į mūsų, vėikšniškių, šnektą, o netikėtai ima ir atplasnoja kadaise šeimoje, vaikystėje girdėti, o dabar pamiršti žemaitiški žodžiai, tada imu ir užsirašau.
Štai tik keli pavyzdėliai: šeimoje vyras su pačia dėl niekų susiremezijo (garsiai, bet nepiktai susiginčijo); nesivazuok, – sako močiutė anūkui (suprask, neslankiok be tikslo); jis tikras lakazaris, taip apkalba kaimyną, kuris esąs apsukrus sukčius; esi tikras snuopis (žioplys), kad tau iš po nosies turguje kitas pačiupo norimą prekę; ką reiškia kikerėti (iš pasalų stebėti, lūkuriuoti); valgydamas paauglys apsipylė sriuba, išterleno marškinius padažu, tad mama bara: esi tikras bezliepyčia! Štai tokie žodžiai, man regis, jau išėję iš viekšniškių žemaičių kalbos, nors jų galbūt dar galima atsitiktinai išgirsti, jie kalbai teikė įvairių spalvų, atspalvių, prasmių.