Kraujo upės Žagarėje (2). Fragmentai iš aktoriaus  Jono Lalo  prisiminimų

 

Miestelyje kelias dienas nepasirodė nė vienas žmogus, atrodė lyg visi būtų išmirę. Man lyg gyvas tebestovi akyse šiurpus vaizdas, kai iš savo vaistinės prof. Kazlauskas išlydėjo savo padėjėją žydę. Jis buvo našlys, ėjo kalbos, kad jų santykiai buvę labai artimi.

-Vaikai, žiūrėkit – aptiekorius išlydi savo padėjėją.

Matėme, kaip jie išėjo abu tiesiog su baltais chalatais. Kazlauskas nuėmė jai nuo pečių chalatą, po apačia ji jau turėjo apsivilkusi demisezoninį paltą, ir pati, niekieno nevaroma, ramiu žingsniu nuėjo prie netoliese stovėjusio autobusiuko. Kareivis mandagiai už parankės padėjo jai įlipti į vidų, uždarė dureles ir autobusiukas pajudėjo. Košmaras! Reginys kaip absurdo teatre!

Kokias tris dienas niekur nėjome, mokslas nevyko, tiesiog slankiojom iš kampo į kampą, galvodami, kad tai buvo ne košmariškas sapnas, bet gryniausia teisybė, kurios liudininkai ir buvome.

Gyvenimas pamažu ėmė grįžti į savo vėžes, dairėmės į nuniokotą turgavietę, kurioj, mūsų akimis žiūrint, buvo tikras lobis: čia galėjai rasti blizgančių sagų, svetimų kraštų monetų, aš užtikau voką su pašto ženklais. Mums patiko dailios skardinės dėžutės, kurių prie žydų parduotuvės buvo visa krūva. Vyresnieji vaikai sakė, kad tai esančios hebrajiškos taupyklės – gimus vaikui, tėvai jam nuperka taupyklę, į kurią jis meta pinigus. Pamačiusi šiuos daiktus, šeimininkė mus motiniškai išbarė:

-Kur jūsų protas, vaikai? Tokios baisios nelaimės metu jūs imate nužudytųjų daiktus! Ar nebijot, kad  Dievas jus gali nubausti? – ir čia pat, surinkus mūsų „vertybes“, išmetė lauk.

Dar kokias porą dienų miestelyje buvo jaučiama [įtampa], [vieną] naktį išgirdome šūvį. Gretimo namo berniukai pasakojo, kad vaikšto kareiviai ir krečia įtartinas vietas. Vieną žydą suradę malkų krūvoj. Aišku, kad jis pats to nebūtų padaręs, matyt, kažkas  padėjo. Bet būta ir kito talkininko – niekšo, kuris matyt pajuto, kas čia slepiasi, ir bemat prisistatęs vokietis ištraukė pasislėpusį žydelį.  Negirdėjome, kad daugiau kas būtų pasislėpęs, nes miestelėnai kalbėjo, kad žydai nelaukę, kad viskas taip staiga ir greitai įvyks, ir dar tokioje netikėtoje vietoje.

Paliktą šiurpiai atrodančią turgavietę reikėjo kaip nors sutvarkyti. Vieną dieną pamatėme uniformuotus vietos gaisrininkus, kurie pasitelkę savo mašinas plovė suskretusius kraujo klanus. Buvo šilta, rami rudens pradžios diena. Atmirkęs kraujas skleidė šleikštų salskaną kvapą ir kruvino vandens latakai, nutekėję į kelkraščius kruvinais upeliais, ėmė bėgti į Švetę. Štai ir netikėk dainos žodžiais, kad „kraujas upeliais tekėjo”. Nuėję prie tilto, matėme ryškiai išsiskiriančią raudoną juostą, iš lėto plaukiančią vakarų pusėn.

Parinko Leopoldas ROZGA

Publikacija šeštadienio, rugpjūčio 29 d., VIENYBĖJE.