Kūrybos ypatumai pagal Povilą Ventą

„Vienybės“ skaitytojams siūlome sutrumpintą interviu su Kaune gyvenančių kraštiečiu Povilu Kupriu – Venta. Kūrybinga, spalvinga asmenybė, bendraujanti su Akmenės krašto literatais ir prie jų prisijungusiais kaimyninių rajonų kūrėjais. Kraštietį kalbino Ernesta Burkė.

Kas Jus įkvepia kurti ir kokie yra Jūsų rašymo ritualai?

Visada mėgdavau rašyti laiškus nuo vaikystės, gal todėl, kad 14 metų būdamas  išvykau iš namų, iš Ventos. Pastebėjau, kad man patinka bendraujant su kitais, kurių nėra šalia, kartas nuo karto paimti popieriaus lapą ir parašyti laišką, o po to laukti atsakymo ir vėl rašyti.

Visada – ir vaikystėje, ir paauglystėje, ir suaugus – imponavo skaityti. Kartais man pasirodydavo, kad ir aš galiu parašyti ir nė kiek ne blogiau negu tai, ką skaitau ir ką yra kiti parašę. Tačiau rašymu, kaip kūrybiniu procesu, neteko užsiimti gal iki kokių 62 metų. Kartais išversdavau vieną kitą apsakymą, keletą knygų. Vienas mano daktaro disertacijos oponentų, perskaitęs kelis disertacijos skyrius, pastebėjo, kai man buvo kokie 42 metai, kad man reikia rašyti ne mokslines disertacijas, bet grožinės literatūros tekstus. Pakraipiau galvą ir užmiršau tai kokiems 20 metų.

Ir tik kai manyje nebegalėjo sutilpti kūrybinis pradas, jis pasireiškė, deja, ne proza, bet poezija. Pirmoji knyga „Pirmasis saulės spindulys“, patirčių poezija, antroji poezijos knyga „Medžiameldis“, man regis, yra kiek brandesnė. Man menasi, kad rašau kokie septyneri metai kasdien. Gal ir buvo keletą dienų per tuos septynerius metus, kai sirgau ar buvo kažkas labai blogai, kad to negalėjau daryti. Prozos tekstus kuriu dažniausiai ryte arba vakare. Dienoje per daug visokios realybės, negaliu jos nuvyti ir užsidaryti į save. Kuriu labai nedaug, bet kasdienis kapsėjimas daro savo…

Visas rašinys balandžio 8 d.