„Labai myliu visa, ką turiu“
Gegužė mus pasitinka visiems įtinkančiomis šventėmis: čia ir Motinos, Spaudos atgavimo dienos. Tuo pačiu įsibėgėja pavasaris, jau per bendruomenes nuvingiavęs talkomis. Nieko nevyktų be entuziastų, be asmenybių, kurioms nuoširdžiai svarbu, kaip tvarkosi, kaip atrodo namai namučiai, ar susitelkę žmonės, kokie renginiai vyksta. Mums, spaudos darbuotojams, ypatingai svarbūs draugai, kurie žinojimo, kas vyksta, nepasilieka tik sau, o dalijasi. Kivyliuose turime draugę pedagogę, bibliotekininkę Romą KRISTINAITIENĘ, visa širdimi mylinčią kraštą, kuriame gyvena.
„Jau galiu švęsti 50 metų sukaktį nuo tos dienos, kai su didele šeima atvažiavome į Kivylius ir įsikūrėme čia, galiu sakyti – visam laikui,“ – pokalbį pradeda Roma Kristinaitienė. Buvo 1974 – ieji, mergaitė pradėjo lankyti šeštą klasę Agluonuose. Anuomet ten buvo mokykla. Kilimo Roma iš Šiaulių rajone esančio kaimo. Tėvai su gausia šeimyna – penki vaikai, ieškojo vietos įsikurti, norėjo namo, darbo, kad visa tai būtų ilgam. Taip ir atsitiko. Romos mama, jau įkopusi į 88 – uosius metus, gyvena Kivyliuose, tėvukas ne taip ir seniai išėjo analipin. Trys vaikai aplinkui namus įsikūrę, viena sesė užsienyje. Vieno, labai dar jauno brolio, Roma neteko jaunystėje. Jis tarnaudamas armijoje gavo radiacijos ir grįžęs po tarnybos mirė. Taigi, Kivyliai tapo paskutine stotele, kaip Roma norėjo. „Ir anuomet, kai tėvai ieškojo vietos įskurti, mama pasakė, kad Kivyliai – graži gyvenvietė ir pirmininkas V. Račkauskas geras žmogus, ir kaimynai puikūs. Ir štai jau penkiasdešimt metų mano galvosena nepasikeitė. Kivyliai yra geriausia vieta kurtis ir gyventi.
Apie Romą Kristinaitienę – antradienio laikraštyje.