Laimingi vaikystės oazėje
Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universitetas spaustuvei atidavė knygą apie cementininkų miesto pirmąją mokyklą. Mokyklai būtų sukakę 70 metų. Deja, pirmasis miesto mokyklos pastatas jau apleistas, nebereikalingas… Rašinių autorių prisiminimuose atgis tai, kas išėjo pro istorijos ir laiko atkeltus vartus.
Knygos sudarytoja žurnalistė Julija SEJAVIČIENĖ pakalbino 1974 metais Naujosios Akmenės 1-ąją vidurinę mokyklą baigusią Janiną PRELGAUSKAITĘ-KENSTAVIČIENĘ ir paprašė pasidalinti prisiminimais. Janina baigė Šiaulių pedagoginį institutą, dirbo komjaunino rajono komitete, nuo 1986 metų dirbo Akmenės rajono savivaldybės Administracijos civilinės metrikacijos skyriaus vedėja. Reorganizavus skyrių į Teisės ir teisėtvarkos skyrių, Janina Prelgauskaitė-Kenstavičienė dirba šio skyriaus vyriausiąja specialiste.
Didžiavomės savo mokykla
Naujosios Akmenės 1-oji vidurinė mokykla man ir kitiems buvo labai brangi. 1967 metais mieste atidarė 2-ąją vidurinę mokyklą (dabartinė „Saulėtekio” progimnazija), turėjome progą pasipuikuoti, kurioje mokykloje mokomės. Buvome gal devintokai ar dešimtokai, tai visada pabrėžtinai sakydavome – mūsų mokykla yra 1-oji vidurinė! Nors 2-oji buvo nauja, ten dirbo daug jaunų pedagogų, bet mums vis dėlto gražiausia, saugiausia, mieliausia, jauki, šilta ir artima buvo mūsų. Mes buvome šios mokyklos laimingos salos vaikai.
Į mokyklą pradėjau eiti 1963 metais. Seniausia miesto mokykla Taikos gatvėje buvo be centrinio šildymo, klases apšildydavo malkomis kūrenamos krosnys. Dirbo keli sargai, kurie krosnis pakurdavo anksti rytą, kad mes, atėję į klases, patalpas rastume šiltas ir jaukias. Mokykla, kaip ir mūsų pirmoji mokytoja Meilutytė, buvo labai graži. Iki šiol prisimenu mokytojos aukštą ūgį ir juodus, vešlius plaukus, susuktus į didelį kuodą… Toje mokykloje baigėme pradžios mokslus ir 1968 metais, atverdami penktos klasės duris, perėjome į naują pastatą dabartinėje Vytauto gatvėje. Į atmintį įstrigo baltas mokyklos pastatas, nes mūsų pradžios mokykla buvo raudonos spalvos.Mokėmės „brežneviniais” laikais, kai visko trūko. Didelė laimė būdavo, jei gaudavome nusipirkti gražesnius batelius. Mergaitės dėvėjo vienodą mokyklinę aprangą. Viena nuo kitos skyrėmės tik įmantresnėmis apykaklaitėmis arba rankogaliais.
Daugiau šeštadienio, vasario 6 d. VIENYBĖJE.