Lietuvos kaimų kančių keliai
Politiniuose sluoksniuose netylant menkaverčiams skandalams, kartais lieka užmirštos ar nepastebėtos visai tautos istorijai reikšmingos sukaktys. Regis, tarp tokių nepastebėtų sukakčių lieka 75 metai nuo priverstinio Lietuvos kaimų kolektyvizavimo bei gyventojų masinių trėmimų pradžios. Tai nėra sukaktis, kuria galėtume didžiuotis, deja, tai buvo skausmingo ūkininkų apiplėšimo ir trėmimo pradžia. Prievarta varomi į kolūkius, dešimtys tūkstančių gyventojų prarado turėtą žemę, namus, gyvulius –visa, kas per gyvenimą buvo sukaupta ar iš tėvų paveldėta. Paskui, per 1948 ir 1949 metų trėmimus, apie 70 tūkstančių gyventojų neteko ir tėvynės.
Sovietinio pavyzdžio kolektyvizacija tuometinėje SSRS jau buvo baigta, bandyta Lietuvoje ją pradėti jau pirmos sovietinės okupacijos metu. Pirmasis Lietuvoje kolūkis buvo įsteigtas Akmenėje 1941 metų vasario mėnesį. Skausmingą procedūrą nutraukė hitlerinė okupacija, tačiau sugrįžus sovietiniam režimui, akmeniškiai jau nebeskubėjo, Lenino kolūkis Akmenėje ir Gulbinų, Gailaičių bei kituose aplinkiniuose kaimuose buvo atkurtas vienas iš paskutinių dabartinio Akmenės rajono teritorijoje.
Neskubėjo ir kaimynai. Kremlius 1947 m. gegužės 26 d. paskelbė nutarimą dėl kolūkių steigimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Nebuvo kas daryti Sniečkui ir jo talkininkam, 1948 m. kovo mėnesį priimtas Lietuvos kompartijos centro komiteto ir Ministrų tarybos nutarimas dėl skubaus kolūkių steigimo Lietuvoje. Prasidėjo triukšminga agitacija, sovietinio režimo šalininkai buvo išvaryti į kaimus aiškinti, kokia laimė būsianti kolūkiuose. Ir dideliuose, ir mažuose kaimuose buvo šaukiami susirinkimai, užsitęsiantys iki nakties ar net iki aušros. Tarsi į didžiausią nelaimę kaimo žmonės žvelgė į būsimą turto suvisuomeninimo procedūrą…
Visas rašinys vasario 11 d. numeryje
Leopoldas ROZGA
Nuotraukose:
Krikštynos Ramučių kaime, Ambražiūnų šeimoje. Ne vienas jų dalyvis netrukus tapo apšaukti liaudies priešais.
Javapjūtė 1966 metais
