Kas protu nesuvokiama. Skaitome Dostojevskį

 

Vytautas ALMANIS

Koks didelis ir reikšmingas įvykis buvo, kai prieš keliolika metų Lietuvą aplankė JAV Prezidentas. Patį Prezidentą po Lietuvą lydėjo mūsų Prezidentas, Vyriausybės, Seimo atstovai ir kiti labai svarbūs asmenys. Kalbėjo, derėjosi ir viskas ėjo kuo puikiausiai. Prezidentienę irgi vedžiojo po pačias svarbiausias, gražiausias mūsų krašto vietas, miestus ir kitur. Išlydint žurnalistai klausia Prezidentienės, kas jai labiausiai patiko Lietuvoje. Viskas, sakė ji, nuostabu, puiku, o pats didžiausias įvykis buvęs, kai jai Vilniaus universiteto bibliotekoje parodė kažkokį Dostojevskio laišką ar rankraščio palą…

Neseniai sužinojau, kad kito prezidento – Baideno – žmona gyrėsi, jog irgi radusi kažką iš Dostojevskio rankraščių.

Yra toks garsus ir kartas nuo karto vis labiau pagarsinamas posakis apie tai, kad Rusija protu nesuvokiama. Užtai Vakarų pusrutulis (jo gyventojai) uoliai tą protu nesuvokiamą Rusiją tiria. Tiria ne eiliniai to pusrutulio gyventojai, o patys mokyčiausi, patys žinomiausi, intelektualų intelektualai, bet nesupranta Rusijos, ir baigta.

Tegu nesuprastų kokie ispanai ar portugalai, gyvenantys šiltai, sočiai ir toli nuo Rusijos, tik vokiečiai, patys turėję baisių ir žiaurių pamokų, sakosi, jog irgi iki galo dar nesupratę… O štai lietuviai, latviai, estai, gal dėl to, kad yra už kitus sumanesni ir gudresni, praėję „mokslus“ Vorkutos šachtose, Krasnojarsko taigoje, ar Kolymos aukso kasyklose, kaip mat protu ir nugara išmoko pamokas apie Rusiją, o likę gyvi atsimins jas iki gyvenimo galo. Ką daro Rusija Ukrainoje, čia jau tikrai protu nesuvokiama. Pagal teisybę protu juk galima paaiškinti viską, tik bepročio poelgiai yra už proto suvokimo ribos. Tada protas yra bejėgis ką nors išsiaiškinti.

…Aš, prieš eidamas į mokyklą, jau puikiai mokėjau šaudyti, pasidaryti savadarbį pistoletą, tik abėcėlė man buvo neįveikiamas dalykas. Kartą, kai lankiau trečią mokyklą (kitos dvi man nepatiko), išsimaudžiau per pačius sausio speigus lediniame vandenyje, grįžęs namo žiūriu į knygą ir skaitau – aiškiai, raiškiai, lygia kaip dabar. Kadangi vaikiškų knygų neturėjau, po ranka man pakliuvo kaip tik F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“.

Atsimenu, skaitau tą knygą, negaliu nuo jos atsitraukti, mama kažką sako, o aš negirdžiu, tada neiškentusi rėkia:

-Neskaityk tokių storų knygų, išdurnėsi!..