Malonaus jausmo apgaubti
Kai mano mokyklai, buvusiai Naujosios Akmenės II – ajai vidurinei, sukako 50 metų, rašiau „Vienybėje“ prisiminimus apie ją ir savo klasę. Dabar praėjo penkiasdešimt metų, kai mes baigėme mokyklą. Buvome aštuntoji laida. Mokyklos direktorius tuomet buvo J. Matveičikas, klasės auklėtoja L. Matveičikienė.
Rugpjūčiui baigiantis buvome susitikę. Grįžau iš klasės susitikimo. Praeitais metais pasidarėme „generalinę repeticiją“. Susitikome beveik pačioje Žemaitijos širdyje Kaunatavoje, nuostabioje R. ir V.Keinių sodyboje. Buvo gera. Mums patiko sodyba, sodybai patikome mes.
Šiemet ten pat susitikome švęsti „auksinį jubiliejų“ – penkiasdešimt metų, kai baigėme mokyklą. Dar puikiausiai vieni kitus atpažįstame, prisistatinėti nereikia. Pirmiausiai- apsikabinimai ir džiaugsmo šūksniai, kad dar esame, kad judame, kad vieni kitus atpažįstame. Dėkojame vieni kitiems, kad atvykome, kad susitikome. Apsikeičiame komplimentais, kad išlikome tokie, kaip buvome mokykloje. Po apsikabinimų – fotosesija tradiciškai – ant laiptelių. Gal pusė valandos užtrunka, kol pavyksta visus sustatyti bendrai nuotraukai. Tada šokinėjame „klasę“, sukame lanką, pasitikriname savo biologinį amžių stovėdami ant vienos kojos. Pirmoji šampano taurė – kad susitikome, kad dar esame, kad ir vėl susitiktume. Sveikiname vieni kitus eilėraščiais. Išmoktais mokykloje: „mano miela mokykla, šimtamete tvirtove, čia užaugom, čia skrydžiui pakėlėm sparnus“…ir apie gyvenimą, apie meilę, apie likimą, buitį ir viltį, apie topoliais apsodintą taką tarp dviejų miesto kanalų, mūsų vadintą „meilės alėja“.
Žinių patikrinimas: ar prisimenate savo pirmosios mokytojos pavardę? Žinoma, prisimenam – Morkūnienė, Norkienė, Leliukienė, Šiaulytė. Kaip galėtume pamiršti. Ar, kai mokėmės, mokykla buvo aptverta tvora? Vaikinai: žinoma, buvo, mes patys tą tvorą aptvėrėm. Šaukia vienas per kitą. Ar prisimenat mūsų sodintus kaštonus, kuriuos sodinom per piešimo pamoką su mokytoja E. Vilkiene? Mokytojų vardų nebeprisimenu, gal ir nežinojau. Loginis uždavinys: kodėl kai kuriems žmonėms įteikiu po apelsiną? Atspėja Gražina – tų žmonių gimtadieniai liepos mėnesį. Liepinukų turėjom aštuonis.
Iš 33 klasiokų viena išėjusi amžinybėn, jos prisiminimą pagerbiam trumpai patylėdami. Yra viena klasiokė, kuri nebuvo nė viename susitikime. Pati dalyvauju visuose, nė vieno nepraleidau. Susitikimus organizuojame kas penkeri metai. Kartais ir papildomai, pavyzdžiui, – susitikimo aptarimas. Arba – kai pasiilgstame. Sočiai pavalgę vartome savo gyvenimo nuotraukas. Popierines, pačių darytas, nučiupinėtas, juodai baltas, jau blunkančias…Prisimename įvairius nuotykius, kaip prieš Naujųjų metų karnavalą puošėme salę, vaidinome. Kaip vienais metais per žiemą mokykloje gandras gyveno, ten, šalia valytojų kambarėlio, koridoriuke tarp dviejų durų, kaip tiesiog mieste susitikdavome ir eidavom pasivaikščioti iki gamyklos ir atgal… Pasakoju dukterėčiai apie savo klasę. Ji klausia, kaip susitardavot susitikti, jei mobiliukų nebuvo. „Tiesiog išeini į miestą ir susitinki“.
Visiems netikėtai įeina muzikantas Alvydas, tyliai dainuodamas ir pritardamas sau gitara. Vau. Čia Eugenijos staigmena klasiokams. Šokame. Išeiname pasėdėti į terasą. Skanaujame tortą, kalbamės, stebimės patys savimi – iš kur mumyse buvo tiek kūrybiškumo ir kolektyviškumo. Įrašai prasmingi. Pastebime, kad tarp mūsų nė vieno rūkančio… Sėdime ratuku po pilnatim ir dainuojame savo dainas, išsakome emocijas. Sutariam susitikti po metų.
Aldona MAŠANAUSKAITĖ – ŽVIGAITIENĖ
