Medemrodės dvaras

Skiriu Vladimiro ir Veros Zubovų atminimui

Kai įsikūrėme Šiauliuose po 1905 metų revoliucijos, Guberniją administravo mano tėvas diplomuotas inžinierius Vaclovas Bielskis. Jis buvo grafienės Aleksandros turtų įgaliotinis ir Gubernijos įmonių direktorius. Mūsų laikais senoji grafienė ten nebegyveno. Ji mirė Patrapily, bet palaidota Šiauliuose. Laidotuvės buvo tokios didingos, kad ir aš jas prisimenu.

Mano tėvas – jauniausias šiauliečių Mykolo ir Veronikos Bielskių sūnus. Bielskiai kilę iš Lietuvos – Lenkijos unijos laikų bajorų ir nuo viduramžių turėjo herbą, vaizduojantį tarp sukryžiuotų iečių ir karališkų plunksnų šokantį ožį. Nepriklausomybės laikais panaši buvo ir Gubernijos alaus etiketė. Žemių mano senelis nebeturėjo. Jie gyveno Šiauliuose ir jų namai buvo lietuviškos kairiosios inteligentijos centras. Ypač pasižymėjo savo politine veikla mano dėdė Jonas. Jo įtaka Vaclovui buvo didžiulė.

Mano tėvai susipažino ir susituokė Patrapily pereito šimtmečio pabaigoje. Tėvas ten studijavo ir baigė inžineriją. Mama dar buvo jaunutė, lankė institutą. Baigęs studijas tėvas negavo leidimo grįžti į Šiaulius. Tais laikais tai buvo įprasta. Daug jaunų Rusijoj mokslą baigusių lietuvių vyrų likdavo Rusijos gilumoj, vesdavo ruses, surusėdavo. Kai kurie vėliau su žmonomis grįžo Lietuvon, išaugino lietuviškas šeimas. Taip pasielgė ir mano tėvas. Rusijoje jis tęsė savo politinę veiklą, platino uždraustą lietuvišką spaudą ir už tai net buvo areštuotas ir kalinamas. Mano mama buvo rusė, bet prijautė jo veiklai, simpatizavo Lietuvai. Kai padėtis pasikeitė po 1905 metų, ji sutiko su tėvu važiuoti į Šiaulius.

Mama gimė dideliame Voskresenskojės dvare Tverės gubernijoje, senoje rusų-totorių bajorų Ušakovų šeimoje. Ušakovai buvo surusėję totorių kunigaikščiai. Rusų istorijoj jie garsėjo kaip kariškiai ir teisininkai – senatoriai. Žinomas admirolas Ušakovas buvo Veros tėvo dėdė. Veros tėvas dirbo teisėju Ustiužno apskrities mieste. Po jo mirties Veros brolis Aleksandras perėmė dvarą ir taip pat buvo išrinktas teisėju.

Mano močiutė, Veros mama, kilusi iš rusų kunigaikščių Kalitejevų – Kalitų. Vienas prosenelis Kalita minimas rusų istorijoj kaip caro Ivano Žiauriojo laikų iždininkas. Ivano Žiauriojo ketvirtoji žmona Ana – taipogi yra Kalitejeva. (Pagal šeimos kronikas, jis ją vedęs 1572 m., vėliau išsiuntęs į Tachmynskio vienuolyną, kur ji mirė 1627 m. Tai vienintelė caro žmona, mirusi savo mirtimi.) Kalitejevų dvarai kaimyniavosi su Ušakovų dvarais. Abiejų dvarų rūmai stovėjo taip arti vienas kito, kad šeimos galėjo artimai bendrauti. Pavlo motina, Veros močiutė, buvo grafienė Ivlic, kilusi iš dabartinės Jugoslavijos. Generolas Ivlic išgarsėjo kovose prieš Napoleoną, dirbo generolo Kutuzovo štabe. Jų Vienicos dvarą, buvusį kaimynystėj, paveldėjo P. Ušakovo sesuo Zinaida Kaliubakina.

Aš Voskresenskoję labai mylėjau. Ten gimiau, praleidau daug laimingų vaikystės dienų. Kai užsimerkiu, ir dabar aiškiai prisimenu kaip įrengti kambariai, kokie paveikslai ant sienų. Ypač gražus buvo Ivlicų dvaras Vienica ant kalnelio prie upės. Kiekvieno kambario grindys – vis kitokio medžio. Salone kabojo generolo, stovinčio greta Kutuzovo, portretas.

Iš močiutės pusės mes giminiavomės ir su baltų – vokiečių baronais von Posenais, turėjusiais dvarus Estijoj. Aš juos visus taip detaliai paminiu todėl, kad visa plati ir talentinga Mamos giminė žuvo per revoliuciją ir po jos. Ušakovai ir Kalitejevai didžiavosi savo šeimų garbinga istorija. Mano patėvis irgi labai pagarbiai apie juos atsiliepdavo. Jis dažnai pajuokaudavo, kad šalia jų Zubovai tėra „naujieji atvykėliai“.

 

Anais laikais Tverės gubernija buvo liberalų centras. Aukšto luomo jaunimas ir studentija gyveno socialistinėm idėjom. Visos trys Ušakovaitės, užaugusios tokioj atmosferoj, irgi buvo liberalių, demokratiškų pažiūrų. Jos mokėsi Patrapily. Veros vyresnioji sesuo Lilė baigė institutą geriausiais pažymiais ir įstojo į moterų gydytojų kursus. Tai buvo neįprastas žingsnis anų laikų dvarininkaitei. Per atostogas ji gydydavo ir mokydavo kumečių vaikus. Po revoliucijos gyveno Medemrodėj. Vera buvo jauniausia iš trijų seserų.

Mano močiutė, Veros mama, mirė Verai gimus. Mergaites globojo jos sesuo Olga, kunigaikštienė Uchtomska. Teta Olga turėjo Petrapily savo saloną. Ji buvo įdomi asmenybė. Turėjo artistinių sugebėjimų, vaidino mėgėjų teatre, globojo ir rėmė menininkus. Jos sūnus Sergejus buvo skulptorius, jo žmona Ženia Korsakova – intelektualė, baigusi net du fakultetus. Olgos salonas buvo atviras liberaliajai aristokratijai, ypač rašytojams, menininkams, mokslininkams. Mano mama tais laikais Petrapily lankė institutą, susidraugavo su Marija Korš. Marijos tėvas buvo žymus profesorius, berods lingvistas. Mama įsimylėjo Vincą Čepinskį, talentingą studentą, Koršų sūnaus korepetitorių. Per Čepinskį mama susipažino su tėvu ir lietuvių studentų būreliu, susižavėjo jų politine veikla. Abi poros vedė apie 1896 m. Čepinskiai buvo mano sesers Sabinos (Ninos) krikšto tėvai, visam gyvenimui liko mano tėvų artimiausi draugai. Nepriklausomybės laikais Čepinskis buvo Kauno universiteto rektorius. Jie dažnai viešėdavo Medemrodėj.

Po studijų Bielskiai apsigyveno Jekaterinoslave, kur mano tėvas gavo gerą tarnybą. Anksčiau Veros šeima tokias vedybas būtų laikiusi mezaliansu. Bet Veros tėvas jau buvo miręs, o brolis ir seserys nesipriešino. Atvirkščiai – sesuo Raisa pati ištekėjo už nekilmingo gydytojo Aleksejaus Zubčenko, gydžiusio tėvą. Jie dar prieš revoliuciją įsikūrė Vilniuje.

Persikėlę į Šiaulius, apsigyvenom Gubernijoj. Turėjom seną, ilgą didelį namą su dideliu sodu. Mes ten greit apsipratom, ir mums, vaikams, ten buvo labai linksma. Tėvai bendravo su Janavičių ir Lukauskų šeimomis. Iš tėvo pusės Lukauskai buvo mums artimi giminės. Aš Šiauliuose susidraugavau su Ale Kuprevičiūte (vėliau – Sklėrienė). Alės tėvas, gyd. Mykolas Kuprevičius, ją atvežė iš Biržų ir pas mus apgyvendino. Pradėjom kartu lankyti gimnaziją. Aš buvau labai linksmo būdo, pramuštgalvė. Ponia Reisonienė man vėliau pasakojo, kad, kai gimnazijoj kas nors iškrėsdavo pokštą, mokytojai sakydavo: Valė ir Alė. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, praradusi vyrą, Alė su dukromis išbėgo į Vokietiją, po to emigravo į Kanadą. Pasikvietė ir mano šeimą. Toronte Alė gyveno su mumis iki mirties. Jos vyras, jaunystės meilė, pulk. Alfonsas Sklėrius bolševikmečiu dingo be žinios. Tik prieš keletą metų paaiškėjo, kad jis su kitais aukštais Lietuvos karininkais buvo išvežtas į Rusiją, kalinamas ir galiausiai ištremtas į Lamą, kur jie beveik visi žuvo. Alė mirė Toronte, nesužinojusi jo likimo.

Alės mama buvo baltarusė. Ji anksti mirė. Tėvą visi vadino „litvomanu“. Savo vaikams jis liepdavo kalbėti tik lietuviškai. Tais laikais visos įdomios knygos buvo rusiškos arba lenkiškos. Alė jas skaitydavo slaptai, kad tėvas nesužinotų. Su mumis gyveno mano močiutė, tėvo mama Veronika Bielskienė. Senelis jau buvo miręs. Veronika, grynakraujė lietuvė, mokėjo daug senų lietuviškų dainų, pasakodavo apie 1863 metų sukilimą. Mano tėvas su močiute kalbėdavo lietuviškai, su mama rusiškai, su visais kitais – lenkiškai.

Šiaulių visuomenė tais laikais dar buvo įtakojama lenkiškos kultūros, skaitė lenkiškas knygas, prenumeravo lenkiškus žurnalus, kalbėjo lenkiškai. Sofija Zubovienė su mumis taip pat kalbėdavo lenkiškai. Prisimenu, kad mano tėvas Mamą mokė lenkiškai, jai balsu skaitydavo lenkiškus romanus. Tik vėliau visi pradėjom lietuviškai kalbėti.

Mūsų šeima draugavo su visais Zubovais, ir mes dažnai svečiuodavomės Ginkūnuose ir Bubiuose. Sofiją Zubovienę prisimenu kaip labai teigiamą asmenybę. Ji atrodė didelė ponia. Visi su ja elgėsi pagarbiai. Man darė įspūdį jos didinga laikysena, autoritetas. Buvo gimusi pedagoge. Mus, vaikus, mėgdavo auklėti. Ypač aiškiai prisimenu Bubius. Ten buvo mūsų amžiaus vaikų. Šeštadieniais tarnaitės eidavo į pirtį, šokdavo iš karštos pirties į šaltą upę. Ir mes, vaikai, šokinėdavom. Nina sunkiai persišaldė ir susirgus nefritu ilgai buvo vežiojama rateliuose. Mes po to apie du metus važinėjom į Karlsbadą, praleidom vieną žiemą Šveicarijoj, kur aš pradėjau lankyti pradžios mokyklą.

Bubiai buvo nepaprasto grožio dvaras ant Dubysos kranto. Mano mama ten laikė arklį ir atvažiuodavo jodinėti. Dažnai atjodavo ir Vladimiras Zubovas. Abu buvo aistringi jojikai. Vera demonstruodavo jo arklius parodose, lenktynėse. Vėliau girdėjau įdomų epizodą, turbūt iš jų draugystės pradžios. Po vienos parodos Vera susilažino su Vladimiru įjosianti jo laukinę kumelaitę. Vladimiras liepė atvesti jai arklį. Visi svečiai sustingo iš baimės. Po kelių valandų Vera grįžo visa šlapia, o kumelė buvo apsiputojusi, bet jau paklusni. Šitas epizodas parodo juos abu nebijojusius rizikos.

Vera buvo jauna, drąsi, savimi pasitikinti, temperamentinga. Vladimiras jai viskuo imponavo. Jis buvo labai stipraus charakterio, o didelis amžiaus skirtumas suteikė jam dar didesnį autoritetą. Mama augo našlaitė. Vladimiras Nikolajevičius jai atstojo ir tėvą, kurio ji jauna neteko. Ji man sakydavo, kad su juo visados jausdavosi saugi. Tą vasarą Bubiuose gal ir prasidėjo jų meilė, abiem šeimom suteikusi daug kartėlio ir skausmo.

Po Šveicarijos Mama mus išvežė į savo tėviškę, į brolio dvarą Voskresenskojė. Aš ten visados jausdavausi laiminga. Prisimenu dar atostogas Husume su tėvu ir Janavičiais. Šiaip su mumis geras ir kantrus, tėvas tą vasarą atrodė neįprastai susinervinęs. Aš net verkdavau ir maniau, kad jis ant manęs pyksta. Dabar suprantu, kad Mama išvažiuodavo iš Šiaulių tikėdamasi savo meilę užmiršti arba nugalėti.

 

Valerija BIELSKYTĖ-ANYSIENĖ

„Vienybės“ vasario 8 d. numeris