Mūsų kaimų biografijos. Karaliai Šventupių miške

Šventupių miškas plačiai nusidriekęs pietinėje, pačioje miškingiausioje Akmenės rajono dalyje. Šis 500 hektarų labai pelkėtas mišrus miškas iš trijų pusių supa jau išnykusį Šventupių kaimą. Tik upeliukas Šventupis, aukštupyje žmonių seniai paverstas kanalu, vis dar srovena minėdamas čia gyvenusius žmones ir jų gyvenimus.

Kaip ir kaimyniniai Pagervių, Kinkių miškai, Šventupių miškas carinės  Rusijos okupacijos laikais buvo valstybinis, tad žmonių buvo vadinamas Karaliaus mišku. Nuo XIX amžiaus būta ir Šventupių eiguvos. Iki I pasaulinio karo eiguliais buvo Baldauskas, Šliauteris, o XIX ir XX amžių sandūroje – Domas Daunys. Atkūrus Lietuvos valstybę, šias pareigas perėmė jo sūnus, irgi Domas Daunys, Šventupių miškus tvarkęs ir ugdęs iki 1944 metų. Regis, tas pats Domas Daunys, Domo sūnus, gimęs 1900 metais, su žmona Zose, sūnumis Albertu ir Vytautu bei dukromis Irena ir Onute 1948 metų pavasarį buvo ištremtas į atšiauriąją Irkutsko sritį. Tremtyje mirė pats Domas Daunys ir sūnus Vytautas. Daunio pareigas perėmęs Kostas Pikturna eiguvoje šeimininkavo iki jos panaikinimo 1949 metais.

Pasak senųjų miškininkų, karaliaus (valstybės) miškai nuo privačių (bajorų) miškų buvę atribojami grioviais. Anuomet nebuvo griežtų miškotvarkos projektų, tad aplinkiniai dvarininkai įsigudrindavo apsukti valstybės pareigūnus ir, iškirsdami ribinę liniją, kai kuriuos plotus pasisavindavo. Kasant ribinius griovius, žemę reikėdavo mesti „karaliaus miško“ pusėn. Šventupių miško 21 kvartale vienas plotas nuo seno vadintas „Lūšies vieta“. Gal prieš 150 metų toje vietoje neva buvusi nušauta lūšis – iki tol šio krašto žmonių neregėtas, todėl baimę kėlęs žvėris. Kad nesumanytų slampinėti po mišką, senoliai vaikams prisakydavę, jog lūšis staiga puola žmogų, jį papjauna ir, atsigėrusi jo kraujo, palieka.

Daugiau šeštadienio, spalio 3 dienos,  VIENYBĖJE.