Mūsų kaimų biografijos. Pažįstami ir nepažįstami Alkiškiai (2)

Vienijo kultūra

Nuo XIX amžiaus pradžios Alkiškiai buvo stipus Lietuvos latvių vienijimosi centras. Alkiškiuose 1921 m. įvyko Lietuvos latvių atstovų suvažiavimas. Jame nuspręsta steigti Lietuvos latvių sąjungą, aptarti įvairūs bendruomenių vienijimosi ir bendradarbiavimo  reikalai. Alkiškiuose 1920 m. buvo įsteigta Lietuvos latvių švietimo ir bibliotekos draugija „Rits“. Jai vadovavo alkiškietis  Karlis Švageris. Draugijos nariai dalyvaudavo ir Lietuvos valstybinėse šventėse, turėjo savo chorą. Aktyviai veikė ir kita kultūros ugdymo draugija „Gaisma“. Jų nariai važiuodavo į Latvijos dainų šventes, rengdavo pasilinksminimus Alkiškiuose, publikai sugundyti pasikviesdavo V. Deniušio vadovaujamą Viekšnių dūdų orkestrą, kitus populiarius meno kolektyvus, patys rengdavo mėgėjų teatro spektaklius.

Galinga latvių vienijimo jėga buvo evangelikų liuteronų bažnyčia. Daugybė žmonių suplaukdavo į tradicines vasaros kapų šventes. Senesnieji gyventojai prisimindavo, kad aktyvus kultūrinio gyvenimo dalyvis buvo pats kunigas G. Rauskinis, per Jonines „kunigo dvare“ Salnoriuose iškeldavęs tradicinį deglą.

Įvertinant Lietuvoje gyvenančių tautiečių visuomeninę ir kultūrinę veiklą, didelė grupė kultūros darbuotojų 1938 m. buvo apdovanoti Latvijos Trijų žvaigždžių ordinais.

Keletą metų brandintas sumanymas surengti Lietuvoje gyvenančių latvių dainų šventę, planuota joje sulaukti 5 chorų su 150 dainininkų. Sumanymą lėšomis rėmė Latvijos vyriausybė, buvo paskirti specialistai meno vadovai, vienas iš chorų vadovų turėjo būti alkiškietis  A. Krūminis. Deja, dėl sovietinės invazijos šventę teko nukelti į 1940 metus, galop atėjo lemtinga 1940-ųjų vasara ir šventės teko visiškai atsisakyti.

Plačius veiklos barus buvo užsibrėžęs šaulių būrys, įsteigtas 1937 m. rudenį. Į jo tarybą buvo išrinkti mokytojai L. Jaunzemis ir O. Kuzirtienienė, ūkininkas A. Narštys, A. Bruklys. Jau po trejeto mėnesių šauliai surengė nuotaikingą vakaronę su “kaukių balium“.

 

Šviesa ir  tikėjimas

Daugelį metų Alkiškiai buvo ir iki šiol yra reikšmingas Lietuvos evangelikų liuteronų bendruomenių centras. Čia daugelį metų gyveno dvasininkai, aptarnaudavę didelį parapijų tinklą nuo Žeimelio iki Būtingės. Po 1795 metų Rusijai okupavus didžiąją Lietuvos teritorijos dalį, Katalikų bažnyčia atkakliai ir ryžtingai priešinosi okupaciniam režimui. Evangelikų liuteronų bažnyčia pasipriešinimo akcijose taip aktyviai nedalyvavo, tad ir persekiojimų patyrė mažiau. Gal taip siekta supriešinti katalikų ir liuteronų bendrijas? Caro valdžia 1837 metų rugsėjo 14 d. paskyrė evangelikų bendruomenės dvasininkams gyventi Salnorių ūkį, kuris bendruomenės centro funkcijas vykdė iki Vokietijos – SSRS karo. Dabartinės bažnyčios statytojas kunigas Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas Alkiškiuose gyveno ir darbavosi nuo 1842 iki 1895 metų. Jo ir kitų dvasininkų pastangomis Salnorių ūkyje iškilo nauji gyvenamieji ir ūkio pastatai, čia konfirmacijai buvo rengiami jaunuoliai. Gustavas Rauskinis Alkiškiuose tarnavo nuo 1932 iki 1979 metų neskaičiuojant tremties.

Nepaprastai reikšmingą tautos identiteto išlaikymo ir dvasinio tobulėjimo vagą kartu su dvasininkais varė ir šviesesni gyventojai, tautinės bendruomenės. Latvių diasporos raidą atidžiai tyrinėjusi Ugnė Grudzinskaitė pastebi:

„Sudarydami tik nedidelę Lietuvos gyventojų dalį latviai sugebėjo sukurti stiprų organizacinį tinklą, jungusį valsčius ir parapijų bendruomenes. Jos ir išliko kertiniais latvių visuomeninės veiklos centrais iki vieningos organizacijos, turėjusios būti centru visoms latviškoms draugijoms, įkūrimo ir net po to. Šiaurės Vakarų Lietuvoje galime išskirti Alkiškius, kaip visa apimantį kultūrinį ir bendruomeninį latvių traukos centrą.

Lietuvoje 1919 -1940 m. laikotarpiu veikė nuo 6 iki 13 latvių pradžios mokyklų, kurių skaičius buvo linkęs kisti. Latvių vaikai lankė ir lietuviškas mokyklas, kuriose, tėvų prašymu, buvo mokoma latviškai. O gyvenę arčiau Lietuvos – Latvijos sienos eidavo į mokyklas Latvijoje. Tai net buvo reglamentuota įstatymiškai, nurodant, ką vaikai gali pernešti per sieną.“(…)

Latvių mokyklos Lietuvoje aktyviai švietė jaunąją kartą, tačiau nebuvo pamirštami ir suaugusieji. Jie galėjo naudotis prie tų pačių mokyklų ar, atskirai veikusiomis draugijų bibliotekomis, kuriose buvo kaupiamos ir saugomos latviškos knygos ir užsakoma spauda. Prie šių bibliotekų steigimo ir išlaikymo dažnai prisidėdavo Latvijos Kultūros Rėmimo fondas, kuris rėmė latvių kultūros plėtrą Lietuvoje. 1938 – 1939 m. Būtingės Latvių Susivienijimo skyrius iš Latvijos gavo 635 knygas ir žurnalus, kuriuos laikė Šventosios latvių mokykloje. Toks latvių pradžios mokyklų ir draugijų bendradarbiavimas nebuvo pavienis atvejis, nes tiek mokyklos, tiek ir draugijos buvo ne tik iš dalies priklausomos vienos nuo kitų, bet ir siekė bendrų tikslų.

Leopoldo Rozgos publikacija  šeštadienio, kovo 6 d., VIENYBĖJE.