Nebūtinai tiesa tai, ką matai

Pavyzdžiui, jūs nieko nežinote apie iš matymo pažįstamo žmogaus gyvenimą. Pamatėte jį išeinantį iš rūsio, ant marškinių dėmė. Ar galima žmogų vadinti netvarkingu? Atėjote į svečius ir jus pavaišino pyragu. Paragavote, na, nieko gero. Ar šeimininkė nemoka gaminti? Galime sugalvoti pavyzdžių kiekvienai situacijai, kai  akimirkos įtaka nuomonei gali būti labai klaidinga. Dėl savęs pergyvenu, todėl taip įtaigiai stengiuosi įpiršti mintį, kad neskubėtumėte susidaryti išankstinės nuomonės. Tuomet gyvenau bute daugiabutyje. Na, kas gyvenate, žinote, kiek mažai vietos koridoriuje. Kai nuvilkdavau patalynę – visą krūvą suversdavau prie vonios durų. Ir  užkeiktas vaizdas: kai tik šitaip apverčiu namus, į svečius su kokiu nors reikalu užsukdavo kaimynė. Pirmuosius kartus dar  teisindavausi, kad skalbiu, nespėju. Vėliau…apsimetusi, kad nieko nėra namuose, nebeatidarydavau durų. Per daugel metų spėjau pamiršti aną istoriją. Bet jau kelintą kartą apima lygiai toks pat „de‘ žavu“ jausmas – man taip jau buvo – viską žinau! Tolimesnio rato pažįstama pasakė, kad pavydi man laisvalaikio. Pagainiojau galvoje mintis – na, nieko gero iš to mano laisvalaikio, nes pati galvoju, kad jo neturiu.  Bet išvada buvo padaryta iš esmės teisinga. Žmonės paskambindavo tuo metu, kai po nugara pakišusi porą pagalvių skaitydavau. Paklausta, ką veikiu, sąžiningai pasakydavau – guliu ir skaitau. Kelis kartus išgirdus tą patį atsakymą, jiems susidarė nuomonė, kad  lepinuosi, kai tik laisva valandėlė – guliu ir skaitau. Būtų gerai kuo dažniau taip maloniai leisti laiką, sau pavydėčiau už tokią galimybę.

Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio, sausio 25 d., VIENYBĖJE.