„Nieko stebuklingo nepadarėme“

Taip sako Raimonda ir Albertas SEMENAVIČIAI, keturiolika metų globojantys jaunuolį. Pasiginčiju su jais sakydama, jei bent kas penkta save išlaikanti šeima į  namus paimtų po paliktą vaiką – Lietuva išties gyventų be globos namų. Kaip žmonės priima sprendimą globoti ir ant kuo tvirtesnio gyvenimo kelio pastatyti ne savo „kraujo lašą“, o svetimą? Raimonda sako, kad nebūna tokios „gilios“ filosofijos. Yra jausmai, yra protas, yra širdis, yra artimieji – pagalvoji, pasitari ir… taip prabėga  keturiolika metų, kai šeimoje auga sūnus.

Raimondos ir Alberto Semenavičių šeimoje, kai apsigyveno Spartakas, nebuvo nuostatos, kad  nė trijų metukų neturintis vaikelis juodu vadintų tėvais. Į Raimondą vaikas kreipėsi „teta“, o į Albertą – „dėde“. Bet juodu sako, kad Spartakas jiems sūnus, vaikas, kurio ateitis rūpi. Dvi dukros suaugusios, sukūrusios šeimas, juodu džiaugiasi keturiais anūkais. Semenavičių dukros taip pat tarė svarų žodį: „Mama, tegul Spartakas gyvena pas mus.“

Kalbėdama su širdžiai mielais žmonėmis turiu susilaikyti nuo komplimentų, man kaži kaip norisi vienu kartu išlieti širdį – pasakyti, kad didžiuojuosi pažindama juos, kad jų sprendimas paimti į šeimą vaiką yra likimo atlygintinas poelgis. Jau ketveri metai Semenavičiai gyvena Naujojoje Akmenėje, iki tol daug metų gyveno Šapnagių kaime, Raimondos jaunystė  taip pat prabėgo tame kaime. Vasaromis visi trys gyvena Šapnagiuose, o šaltuoju metų laiku mieste.

Romos Jonikienės rašinys šeštadienio, sausio 26 d. Vienybėje.