Rašysiu pasakas, kad įtikčiau
Jautrumas yra gerai, atidumas yra gerai, bet neperlenkime lazdos. Norėtųsi suprasti, kodėl tėvams nerūpi depresuojantys, nuolat viskuo nepatenkinti, mokytojais ir mokykla, namų darbais – kur tik reikia pastangų, besiskundžiantys vaikai. Kuris iš jūsų sakote vaikams, kad gyvenimas lengvas dalykas – be streso, be pavojų, be pastangų? Reikėtų atvirai parodyti, kad yra pykčio – jei ko neatlikai, būsi nubaustas, tave gali barti ar piktu balsu nemalonias replikas pasakyti. Juk gyvenime dirbame darbus, kurių nemėgstame, bendraujame su tais, kurie nemalonūs, klausomės viršininkų pamokymų, nors nesame kvailesni už juos.
Paskutinis aptariamasis įvykis – kietas, garsus ir reiklus mokytojos balsas, liepiantis kirčiuoti… Ir prasidėjo dvi savaites trunkantis aptarimas, komentavimas. Bet mes nežinome priešistorijos, kaip mokiniai elgėsi iki tol, kol mokytojai kantrybė trūko. Iki šiol nepakeičiau nuomonės, kad žmogus nuo mažų dienų turi atsidurti įvairiausiose situacijoje – turi ir gintis, ir pulti, ir klysti, ir klaidas taisyti, ir atsiprašyti. Jei dėl nemokėjimo gavai velnių, dėkok ir pasitaisyk. Pasirauskime prisiminimuose, kaip buvo mums. Medine lazdele stalo netrankė (skaičiuoju) trys mokytojai. Bet tie, kurie trankė ir jų balsas buvo garsus, griežtas, tikrai nepakenkė. Jie išmokino tų dalykų, kuriems gabumų neturėjau. Ko gero griežtas ir atkaklus, netgi piktokas mokytojas yra geriau už abejingą. Patikėkite, tie, kas dar jauni tėvai esat, griežtieji reikalingi. Kalbėjomės su matematikos mokytoju Mariumi šia tema, jis prisiminė savo matematikę – sako, tokia pat, kaip pagarsintame įraše. Bet matematikos vadovėlis buvo pagarbiausioje vietoje, matematika tapo profesija, mokytoja visus išmokino.
Populiarėja kraštutinės reakcijos, lyg svarbiausias dalykas būtų nulinčiuoti…
Daugiau Roma Jonikienė rašo šeštadienio, sausio 26 d. Vienybėje