Nuo Ventos iki Dunojaus

Aleksandras Sakas

Niekada, niekada nebūčiau palikus savo tėvų. Niekada. Jeigu jie būtų traukęsi, būčiau su jais važiavusi. Bet aš – niekados. (Marija Sakaitė – Paškevičienė)
1944 metų rugsėjį ir spalio pradžioje Avižlių kaime glaudėsi iš Papilės nuo artėjančio fronto pasitraukę Domininkas ir Morta Sakai. Kartu buvo suvažiavę jų vaikai Aleksandras, Julija, jauniausioji šešiolikmetė Marytė. Tame pačiame kaime pas vyro gimines prieglobą rado jų vyriausios dukters Bronės Knašienės šeima. Avižliuose viešėjo ir Julijos draugas Liudas Arbačiauskas, kurį išlydėdamos seserys Julija ir Marytė persikėlė į kitą, dešinįjį, Ventos krantą.

Tą dieną trys jauni vyrai, Aleksandro draugai (rezistentai iš Šiaulių), bandė su juo susisiekti, tačiau netikėtam rusų puolimui prasidėjus, to padaryti nebegalėjo. Kažkaip sužinoję, kad Aleksandro seserys yra šiame Ventos krante, jie atbėgo įspėti, kad Avižlių kaimas užimtas rusų. Tuomet visi, jau šešiese, nutarė pėsčiomis eiti dešiniuoju Ventos krantu, vildamiesi kur nors toliau saugiai persikelti per upę ir grįžti į Avižlius. Trauktis iš Lietuvos nė minties nebuvo.

Berods, antrą dieną užėjo žmonių paliktą sodybą ir, radę ten arklį su vežimu, kaip mokėdami pasikinkė ir išvažiavo toliau palei Ventą. Pakeliui pasitaikė kitas vežimas, kuriuo traukėsi keturi vokiečių tankistai, palikę prie Viekšnių pamuštą tanką.

Rusai puolimą tęsė, ir taip visi atsidūrė Latvijoje…

Visas rašinys birželio 18 d.