Zaporožietis įsikūrė čia
LENČENKŲ šeima iš Naujosios Akmenės yra pelėdos, jie eina miegoti ne anksčiau kaip antrą valandą ryto. Vasario 24 dieną Romanas Lenčenka užmigo trečią valandą ryto. O pusę penkių ryto pažadino įkyrus skambutis. Skambino draugas Ženia iš Zaporožės, kur prieš pusšimtį metų gimė Romanas, kuris pranešė: karas! bombarduoja už poros kilometrų nuo Ženios namų esantį aerodromą. Miego lyg nebūta. Lenčenko pradėjo skambinti savo mamai Halynai, žmonos Lenos šeimai. „Koks karas?“ – zaporožiečiai mieste tuo negalėjo patikėti. Netrukus okupantai užėmė Zaporožės atominę elektrinę, ir visi ten gyvenantys patikėjo neįtikėtinu…
Pietietiškos svajonės ir lietuviška realybė
Romanas Lenčenko nuo 2014 metų žinojo, kad karas su Rusija šimtu procentų yra neišvengiamas. Tačiau jis tikėjosi, kad aktyvūs veiksmai prieš ukrainiečius apsiribos Donbasu. Ilgai nelaukęs pradėjo įgyvendinti seną svajonę: persikelti gyventi į Europos šalį, ir ten užsiimti gražių ukrainietiškų baldų prekyba. „Su žmona svajojome apie Graikiją, net jos vėliavą turėjome, – pasakoja Romanas. – Apskritai esu pripratęs prie pietų: mėgstu itališkus automobilius, dešimt vaikystės metų praleidau Kaukaze, kur iškart tėvams baigus universitetą, jie buvo išsiųsti dirbti. Bet kai atėjo 2014-ieji nusprendėme kraustytis į Europą, nes paskambino draugai ir sako, važiuokite į Lietuvą, čia yra toks gražus ir jaukus miestas – Naujoji Akmenė. Ir štai aš čia, ir čia nuostabu. Ir ne tik aš – 2022 metais mūsų šeima pagausėjo dar keturiais žmonėmis…“
Keletą dienų Romanas įtikinėjo savo mamą ir žmonos Lenos mamą nedelsiant bėgti iš Zaporožės. Jos nelabai norėjo. Iš pradžių buvo pasirengusios pakentėti, galvojo viskas greitai baigsis. Tačiau su kiekviena diena grėsmė augo, ir Romanas be perstojo skambino savo artimiesiems…
Visas rašinys birželio 18 d. numeryje
Vitalijus KVITKA
