Nutrūkusi kunigo biografija

Auštantis šių metų pavasaris žada Lietuvai daug liūdnų, tačiau iškiliai minėtinų sukakčių. Minėsime 80 metų, kai surengtas pirmas masinis Lietuvos gyventojų trėmimas; 80 metų, kai prasidėjo visa kas gyva alinantis Vokietijos – SSRS karas. Vasarą sukaks tie patys 80 metų, kai kruvinomis nekalto kraujo bangomis Marijos žemėje suputojo holokaustas.

Bus ir mažesnių, lokalinio pobūdžio, bet ne mažiau prasmingų ir liūdnų sukakčių, deja, nuožmių ir skausmingų. Lietuvos katalikų bažnyčia melsis už karo pradžioje besitraukiančių sovietinių kolaborantų nužudytus 15 kunigų. Tarp jų buvo ir mūsų kaimynų: Viekšnių parapijos klebonas kanauninkas Jonas Navickas, Kuršėnų klebonas, garbės kanauninkas Vaclovas Dambrauskas, Joniškio gimnazijos kapelionas kunigas Povilas Racevičius. Dar paminėkime buvusį  Klykolių kleboną kunigą Vincentą Vėlavičių.

Bet neverskime visų piktadarybių vien iš baimės apdujusiems sovietinės santvarkos aktyvistams. Viename berods Dzūkijos miestelyje pirmą karo dieną pilna bažnyčia meldėsi. Per miestelį judant vokiečių kolonai, nuo bažnyčios pasigirdo šūvis. Vokiečių karininkas sustabdė koloną, įsiveržęs į bažnyčią pareikalavo išduoti šovusįjį. Gal ir nežinojo besimeldžiantieji, gal ir dvasininkai nežinojo, jog po altoriumi kažkas slepiasi Naujieji vaduotojai nedelsdami išsivedė kleboną su vikaru ir čia pat, šventoriuje, sušaudė. Yra žinoma apie sovietinių partizanų sudegintus Lietuvos kaimus, bet, deja, buvo ir hitlerininkų  ugnyje paskandintas Ablingos kaimelis, ir savų, neva patriotų, nužudytas skulptorius, paminklo Simonui Daukantui autorius Vincas Grybas.

Deja, yra dar vienas būdas sunaikinti neįtikusį režimui asmenį. Tai užmarštis. Ar ne užmarštimi bandyta visiškai sunaikinti tūstančius partizanų, ištrinti iš gyvųjų atminties jų vardus bei likimus. Net ir gyvųjų, iš Sibiro tolių grįžtančių tretinių likimus.

Šiame kontekste reikia paminėti dar vieną su mūsų kraštu susijusį ir nepelnytai užmirštą kunigą, buvusį Vegerių šv. Jurgio parapijos kleboną Antaną Krencių. Jau aštuoni dešimtmečiai, o jo biografija dar neparašyta. Pagal metų atstumą, už jo vėlę turėtume kalbėti „Amžinąjį atilsį“, deja, nėra žinoma ir kapo, ant kurio gyvieji padėtų rasotą rudens ar pavasario žiedą.

Antanas Krencius buvo gimęs 1909 metais Šilalės krašte, Kaltinėnų valsčiaus Kalnėnų kaime. Dievą mylinčioje šeimoje su Antanuku augo dar 3 broliai ir 5 seserys. Gausi šeima matyt sėkmingai pragyveno iš valdomų 30 hektarų, laikė 3 arklius, 6 karves. Antanui pasirinkus studijas Telšių kunigų seminarijoje, tėvas jo kelią į mokslus matyt rėmė nešykštėdamas. Baigus 1935 metais seminariją, vienas kitą į amžinybę išsivedė tėvai, o jaunam kunigui Antanui prasidėjo kelionės po Žemaitijos parapijas. Po keletą mėnesių vikaru darbavosi Šilalėje, Nemakščiuose, Tirkšliuose, 1939 metų birželį paskirtas Vegerių klebonu.

Krencių bręstančio karo verpetas įsuko 1941 metų birželio 9 dieną, kai iš Mažeikių apskrities atvažiavę saugumo ir milicijos pareigūnai jį suėmė ir išsivežė į Mažeikius, iš ten persiuntė į Šiaulių kalėjimą. Nebuvo Antanas Krencius pagarsėjęs politikos komentarais, nespėjo susipažinti su gausiu Vegeriuose sovietinio režimo talkininkų būriu, tad parapijiečiai nesuvokė, už ką suimtas jų klebonas.

O suimtas buvo už prievolių nevykdymą arba mokesčių nemokėjimą. Vegerių parapijos klebonui vadinamaisiais Smetonos laikais buvo  skiriama 30 hektarų žemės, už ją reikėjo valstybei pristatyti 6 centnerius grūdų. Kunigas dievagojosi negalįs prievolės atlikti, nes grūdus pardavęs dar 1940 metų rudenį, o mokesčių įstatymas paskelbtas 1941 metais pavasariop. Galima manyti, jog Mažeikių ir Šiaulių prokurorai bei saugumo pareigūnai neturėjo svarbesnių darbų, kad užvedė bylą, kurios realizavimas kainavo dešimtis kartų daugiau, negu tie keli maišai grūdų.

Prasidėjus karui ir vokiečių armijai veržiantis į Lietuvos gilumą, Telšių kalėjimo kaliniai buvo nukankinti Rainiuose. Šiaulių pareigūnai net ir menkai prasižengusius suimtuosius išvežė Rusijos gilumon. Regis, kad Antanas Krencius buvo pirmas ir vienintelis iš Lietuvos kunigų, taip uoliai persekiotų už tokią menką pražangą.

Nuo tos bausmės ir prasidėjo nuotykiai. Praėjo mėnuo, kitas, jau įpusėjo žiema, o kuo prasikaltęs tas kunigu prisistatantis vyriškis, vis neaišku. Mat evakuacijos sumaištyje dingo daugybė dokumentų, su jais ir kunigo Krenciaus baudžiamoji byla. Kalėjimo prokurorams tolimame Rusijos kalėjime dilema: kaip formuluoti kaltinimą, kaip tuos šešis maišelius grūdų sujungti su Rusijos įstatymais, numatančiais tik gulagus ir sušaudymus? Kaip tyčia ir pats kalinys savo prasižengimo neneigia. Liudininkų iš vokiečių okupuotos Lietuvos juk neprisišauksi. Teko pasikliauti kaltinamojo parodymais: neva piktybiškai nemokėjo mokesčių. Byla buvo sukurpta labai nekvalifikuotai, net vadinamoji trijulė nustebo: pagal tokius kaltinimus nėra kaip bausti, nes nėra tokių įstatymų. Protas ir sąžinė sakytų, jog nekaltą privalai paleisti ir atsiprašyti.  Bet Stalino buvę pasakyta: duokit mums žmogų, o bausmę jau mes surasime.

Kurpdami baudžiamąją bylą, šį kartą prokurorai buvo gudresni. Jeigu nesumokėtų mokesčių mažai, pridėkime priešsovietinę propagandą. Juk dvasininkas negalėjo nekoneveikti tarybų vadžios. Nors kunigas A. Krencius dievagojosi valdžiai niekuo neprasikaltęs, šį kartą jam buvo atseikėti 5 metai tame pačiame Gorkio (anuomet Nižnij Novgorodas) kalėjime.

Dėl tokio pasmerkimo nei pykti, nei juoktis. Tūkstančiai niekuo neprasikaltusių vyrų ir moterų, iškilių mokslininkų, nuoširdžiai mylėjusių savo tėvynę ir tikėjusių Stalinu, buvo žiauriai nukankinti. Nuostabą kelia ir pati imperijos politinė sistema. Tą žiemą gindami ranka pasiekiamą Maskvą nuo vokiečių, šalo ir žuvo šimtai tūkstančių sovietinių karių bei savanorių. O štai tokiuose kalėjimuose, lageriuose, teismuose, prokurorų ir paties saugumo kabinetuose bei tardymo kamerose tūkstančių tūkstančiai sveikų ir stiprių vyrų kapstėsi popieriuose, kūrė mirties ir gulagų nuosprendžius, kankino ir žudė nekaltus savo tėvynės vaikus.

Saugumo byloje kelis kartus kartojamoms Antano Krenciaus nebūtoms kaltėms suregistruoti įrašai  nutrūksta 1945 metų pabaigoje ar 1946-ųjų pradžioje, kai baigėsi jam skirtoji bausmė. Tikėkimės, jog tuomet  nenutrūko A. Krenciaus gyvenimas. Kaip paleistas ir kur išvyko, baudėjams jau neberūpėjo. Byla 1963 ir 1967 metais buvo revizuota, gal tuomet  būta kokių reikšmingesnių įvykių? Kur grįžęs prisiglaudė kunigas Krencius? Į Vegerius ir norėdamas negalėjo grįžti, nes kautynėse 1944 metų vasarą buvo sugriauta bažnyčia ir sudegintos daug sodybų. Deja, duomenų neturi ir Telšių vyskupijos kurija, taip pat ne kartą kratyta ir tikrinta. Kaltinėnų parapijos klebonas N. Petrikas sako girdėjęs apie kažkur gyvenančią kunigo Krenciaus giminaitę. Galop 1989 metams baigiantis dar sovietinės Lietuvos prokuratūra persiuntė kunigo Antano Krenciaus tardymų bylą anuomet dar sovietiniam saugumui, kad reabilituotų. Gal kunigo Antano Krencius likimo dar neužgožė užmaršties dulkės?

Leopoldo Rozgos publikacija penktadienio, balandžio 30 d., VIENYBĖJE.