PAMĄSTYMAI (2)

Iš Naujosios Akmenės trečiojo amžiaus universiteto rankraščių

Naujojoje Akmenėje gyvenanti, aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto klausytoja, visada pasidžiaugia kitų pasiekimais, ypač, kai rezultatais pagarsėja TAU. Taip pat Danutė jautriai ir prasmingai mintis sudėlioja į prisiminimus, aprašo pastebėtus ar išjaustus dalykus. Dar du pasakojimai apie gyvenimą.

SENOLIŲ IŠMINTIS…
Nuo ankstyvo ryto dirbu darže: kasu dirvą, grėbliu lyginu, ruošiu žemę sėjai.  Oras gana geras. Pasirodžiusi saulutė dosniai dalija D vitaminą, švelnokas vėjelis kedena plaukus, paukšteliai skardena,  čiulba, kvepia žydintys medžiai, gėlės. Kapstausi  darže,   ir visokios mintys lenda galvon. Vis tik mūsų protėviai buvo labai protingi, stebėjo gamtą, žinojo kada sėti, kada derlių nuimti. O aš panorau pergudrauti senolių išmintį. Mintydama, kad protėviai šiltnamių neturėjo, todėl gal ir nebūtinai reikia tikėti jų išmintimi, vos atšilus orams, mano užauginti agurkai jau žaliavo šiltnamyje.  Ir ką gi, praėjus vos kelioms dienoms, agurkai visi, alei vieno, nušalo. Nepavyko pergudrauti  protėvių išminties, todėl nors ir žemė paruošta, agurkus sėsiu tik sužydus alyvoms.
Dirbu, jau ir pavargau, prakaitas veidu srūva, nugarą  įskaudo, bet ir  vėl mintyse senolių išmintis – juk darbas žmogų puošia. Šį kartą turiu įsiklausyti į protėvių išmintį ir dirbti. Nors mano amžius  solidus, tačiau dar norisi puoštis, keliauti, grožėtis pasauliu. Padirbėjusi,  pabuvusi gryname ore,  bandysiu apgauti metus. O juk jie, nelabieji, jau taip smarkiai skaičiuoja valandas, dienas, mėnesius.
Baigusi darbą, vos vilkdama kojas, grįžtu namo. Žvilgt į veidrodį, ir… o, siaube! Ne, nerašysiu apie savo išvaizdą. Patys suprantate. Jokio grožio. Bet ir vėl mąstau – nusiprausiu, persirengsiu, gal vis tik tų raukšlelių bus sumažėję. Deja, deja. Ir tai nepadėjo. Nepapuošė manęs darbas. O gal veidrodis kaltas? Juk ir jam jau  metelių beveik tiek,  kiek ir man.
Ir vėl mintiju… Nepavyko man pergudrauti senolių išminties, protėviai tikrai žinojo,  ką kalba. Ta išmintis turbūt buvo skirta jaunoms merginoms, šauniems jaunuoliams? Gal ir dabar jaunos lietuvaitės galėtų dirbti lauke, ryte basomis kojomis po rasą braidyti, pamelžusios  karvutę, šilto pienelio iki soties atsigerti, sūrį suslėgusios –  išrūgomis veidą nuprausti. Ir veidas taptų  skaistus, skaistus, skruostai nuo tyro oro šviestų skaisčiu raudoniu. Šaltinio ar upės vandeniu galvą išsitrinkus, ir ajerų šaknų nuoviru juos praskalavus, kasos siektų juosmenį. Tada tikrai nereiktų nei botokso, nei grožio chirurgų pagalbos, nereikėtų kęsti skausmo po plastinių operacijų ir begalės chemijos, tepamos ant veido ir kūno…

Visas rašinys gegužės 20 d. numeryje

Danutė LUŽIENĖ