Papilės tiltų istorijos (3)

Kada pokaryje pradėjo statyti trečiąjį medinį tiltą, tikslių žinių neturiu. Tik prisimenu, kad su mama ėjome per statomo tilto lentas į miestelį. Aplinkui triūsė didelis būrys statybininkų: vieni darbavosi su pjūklais, kiti kalė plaktukais. Tilto būtinai reikėjo, juk kairiajame krante įsikūrė Mašinų traktorių stotis, kuri laukė technikos papildymo. Keltu nei mašinų, nei traktorių perkelti galimybių nebuvo.  Kai pradėjau lankyti mokyklą 1948 m., tiltas jau buvo naudojamas. Šio tilto eksploatacija truko apie dešimtmetį. Siekiant tiltą apsaugoti ledonešio metu, prieš jo atramas buvo įrengti mediniai ledlaužiai, apkaustyti metalu. Tada žinojo, koks galingas būdavo ledonešis, tad tų ledlaužių neužteko. Kiekvieną pavasarį atvykdavo karinis specialusis dalinys, kuris sprogdindavo plaukiančias dideles lytis. Sprogmenų sandėliukas stovėjo ant Rimšių kalniuko. Sandėlį saugojo ginkluota sargyba, o kareiviai gyveno pas miestelio gyventojus. Ledus sprogdinant daugelio arčiau gyvenusių papilėniškių namų langai nukentėdavo. Ledonešis mums būdavo savita atrakcija. Ant tilto susirinkdavo nemažas smalsuolių būrys. Pasilikę apsemtose lankose ledai ilgai likdavo neištirpę. Šiandien tokio reginio pavasariais jau nebematome.

Tiltų istorijos gyvų liudininkų jau beveik nebėra, atmintį saugo tik pavienės albumų nuotraukos. Šiandieninis tiltas patikimai tarnauja jau 61 metus.

Daugiau Igorio Jaroševo rašinyje šeštadienio, rugsėjo 7 d.,  „VIENYBĖJE“.