Pašalinti užtvankas – atverti upę ir žuvims, ir turistams

Venta – viena didžiausių ir turtingiausių Lietuvos upių. Tačiau gamtiniai turtai galėtų būti dar gausesni, jeigu upė nebūtų suvaržyta užtvankų.

Augustaičių vandens malūną ir jo aplinką puoselėjantis ūkininkas Rolandas Martyšius sako, kad senos užtvankos griuvėsiai upėje iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip didelė kliūtis žuvų migracijai. Tačiau iškart pripažįsta, kad vasarą, kai vandens mažiau, net poilsiautojams baidares tenka persinešti.

Pasak R. Martyšiaus, vandens lygio svyravimams upėje įtakos turi Papartynės hidroelektrinė, esanti maždaug už 5 kilometrų nuo Augustaičių. Papartynė – tai dar viena istorija seno vandens malūno, kurių Ventoje ir jos intakuose būta daug.

Vandens malūnai sustojo, bet užtvankos liko
Savo laiku vandens malūnai buvo vietos pramonės varikliai, tačiau laikui bėgant prarado savo reikšmę – žmonės atrado efektyvesnių būdų energijai gaminti. O dabar vis daugiau elektros pagamina saulės ir vėjo jėgainės – tokia energija yra gamtai draugiška ir švari. Užtat Ventą ir kitas upes varžančios užtvankos atrodo lyg atgyvena, kurią sunku pateisinti. Stabdydamos upės tėkmę užtvankos keičia natūralias buveines, skurdina ekosistemą, nes yra tarsi trombai gamtos sistemos kraujagyslėse.

Kalbėdamas apie vietos žvejų laimikius R. Martyšius mini raudes, šapalus, lydekas. Tuo tarpu mokslininkų teigimu, ši upės atkarpa yra ypač svarbi žiobrių migracijai. Taip pat užtvankos trukdo pasiekti nerštavietes salačiams, menkėms, šapalams. Pažymima, kad Ventos žemupys yra paukščių ir buveinių apsaugai svarbi teritorija, skirta su vandens aplinka susijusių rūšių, kaip antai, kartuolės, paprastojo kirtiklio, upinės nėgės, ovaliosios geldutės, ūdros apsaugai.

Pernai didelį tyrimą atlikę Lietuvos mokslininkai konstatavo, kad šiuo metu nerštavietės išnaudojamos tik iš dalies, nes užtvankos, net ir su įrengtais žuvitakiais sudaro dalinę kliūtį žuvų migracijai, taip pat dalis potencialiai tinkamų buveinių bei nerštaviečių yra atsidūrę patvankų poveikio zonose.

Žala akivaizdžiai viršija naudą
Praėjusių metų pabaigoje paskelbta Lietuvos užtvankų įvertinimo studija parodė, kad didžiausią žalą Lietuvos gamtai daro ir mažiausią socioekonominę vertę turi Cesarkos ir Augustaičių malūnų liekanos, Anykščių, Skaudvilės, Kirkšnovės, Dovydiškių, Belmonto, Pabradės, Valtūnų bei Rudnios užtvankos. Augustaičių malūno slenksčio griuvenos šiame reitinge atsidūrė antroje vietoje. Ekspertai nustatė, kad akmenys ir kitos liekanos sudaro dalinę kliūtį žuvų migracijai. Tvenkinio čia beveik nėra, bet vaga dalinai uždumblėjusi. Dumblą bei griuvėsių liekanas tektų išvalyti, norint vagą sutvarkyti ir palikti gamtai būdingą sraujymę.

Pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos studijos duomenimis, daugybės užtvankų būklė Lietuvoje panaši į Augustaičių. Iš viso šalyje yra kone 1,5 tūkst. užtvankų. Detaliai ištyrus 203 užtvankas paaiškėjo, jog 37 proc. arba maždaug 2 iš 5 yra blogos ir avarinės būklės. 43 proc. būklė patenkinama, 16 proc. – vidutinė ir vos vieno procento yra gera.

Hidrotechnikos specialistų teigimu, užtvankos gyvavimo ciklas priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji yra pastatyta. Žemių užtvanka turėtų tarnauti ne mažiau 50 metų, o slenkstinė betono gravitacinė užtvanka turėtų atlaikyti ir 100 metų. Tačiau prasta statinio priežiūra gali gerokai sutrumpinti jo gyvavimo ciklą.

Akivaizdu, kad prieš patekdama į R. Martyšiaus tėvo Algirdo globą Augustaičių malūno užtvanka jau buvo atitarnavus. O Augustaičių vandens malūno pastatą, kultūros paveldo objektą, A. Martyšius pavertė vienu iš vietos bendruomenės židinių, sukaupė muziejinių vertybių. Iki mirties A. Martyšius kruopščiai prižiūrėjo trijų aukštų raudonų plytų pastatą su rūsiu – vienintelį malūną regione, kuriame yra išlikę autentiški įrenginiai. Išliko vandens turbina, dvejos girnos, švediška kruopų šatravimo mašina, piklius, švediška transmisija, medinis keltas kroviniams kilnoti.

Kaip išlaisvinti upę?
Atsižvelgdami į tai, kad Augustaičių vandens malūnas su technologine įranga nuo 1992 metų yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą, o malūno užtvankų vieta patenka į kultūros paveldo teritoriją, ekspertai mato du scenarijus, kaip bent ši upės dalis galėtų būti grąžinta gamtai. Apžvalgą atlikę hidrotechnikos statinių ekspertai savo studijoje konstatavo, kad užtvanka šiuo metu smarkiai suirusi, o likę akmenys sudaro nedidelę patvanką.

Todėl pagal pirmąjį scenarijų turėtų būti šalinami visi akmenys trukdantys upės tėkmei. Pagal antrą scenarijų – akmenys perskirstomi, sudarius rėvos tipo žuvų pralaidą, sraujymę.

Panašių projektų kitose šalyse yra įgyvendinta daugybė. Paprastai, seni malūnų ar hidroelektrinių pastatai paverčiami muziejais, o greta tekanti upė – atveriama gyvybei. Žuvys gali laisvai grįžti į nerštavietes, atgimsta jų migracija. Pastebima, kad išlaisvintų upių apylinkės tampa patrauklesnės turistams.

Kokią naudą Lietuvai galėtų suteikti probleminių užtvankų pašalinimas, ištyrė UAB „Aplinkos inžinierių grupė“, Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos Hidrobiologų draugijos ekspertai, mokslininkai. Dalį užtvankų jie įvertino ypač detaliai, kad tiksliai apibrėžtų sukuriamą socioekonominę vertę ir daromą ekologinę žalą. Paaiškėjo, kurios užtvankos visuomenei neduoda jokios naudos ir tik kenkia gamtai, o kurias dar vertėtų palikti stovėti ar tinkamai pakeisti – įrengti žuvitakius ir panašiai.

Socioekonominė vertė skaičiuota atsižvelgus į rekreacinės vertės pokytį, potvynių valdymo funkciją, statinio būklę, nekilnojamojo turto vertės pokytį, finansinį naudos ir kaštų santykį.

Ekologinė žala buvo skaičiuojama pagal žuvų rūšių paplitimą, potencialiai tinkamą upės plotą tvenkinio zonoje bei aukščiau tvenkinio, galimus nėgės išteklių nuostolius dėl hidroelektrinės veiklos, galimą ungurių produkcijos praradimą dėl hidroelektrinės turbinų mechaninio poveikio rizikos, skirtingus migruojančių žuvų rūšių ir tvenkinio žuvų išteklius bei įkainius.

Tyrimas atskleidė, kad kai kuriais atvejais išlaisvintos upės ekologinė vertė gali būti net kelias dešimtis kartų didesnė lyginant su tvenkinio, užtvenktos upės ruožo, verte.