Pasaulis savaip

Dalia STANKEVIČIENĖ, greit švęsianti 70 – metį, sako neatsimenanti, kada būtų nieko neveikusi. Gyvenimo džiaugsmu ir energija spinduliuojanti moteris penkiolika metų praleido darbuose Anglijoje, pastaruosius trejus metus gyvena Naujojoje Akmenėje. Susidomėjusi rankdarbiais emigracijoje, pastaruoju metu ji ne tik kuria, bet ir moko kitus popierinių rankdarbių kūrimo.

Pradžia

Pradžia visa ko – gimtinė netoli Papilės, Krioklių kaime. Vėliau tėvukai persikėlė gyventi į Viekšnius. Mokykla ten. Po jos – pradinių klasių pedagogikos studijos Klaipėdoje. Paskyrimas į Sablauskiuose tada veikusią aštuonmetę mokyklą. Ketveri metai darbo. Ketveri metai ieškojimo, matavimosi pedagogo profesiją. Išvyko paskui tėvukus į Šiaulius. Darbas Gilvyčių mokykloje. Ten atėjo suvokimas, kad nenori sulaukti senatvės dirbdama mokykloje, kad reikia kažką keisti. Pasitaikė dėkinga proga – pirmoji emigracijos banga, ieškant didesnio uždarbio užsienyje. Iškeliavo į Angliją. Ir… liko ilgam.

Pirmosios darbovietės – žemės ūkyje. Darbo nesikratanti moteris triūsė daržovių, gėlininkystės laukuose. Dabar sako, jog pamatė daug neįtikėtinų mūsų akiai ir suvokimui dalykų. Pavyzdžiui, kaip veikia ko ne akimirksniu augalų augimą skatinanti chemija, kuomet rytą narcizus tekdavo į dėžutes dėti vos ne su šaknimis, o vakare jau nukirpdavo ilgą koto dalį. Brokolių, kalafiorų derlių anglai per metus nuimdavo net tris kartus.

Tačiau ilgai gerai būti negalėjo – atvykstant daugiau emigrantų, Lietuvai tapus ES nare, darbo užmokestis beveik be kvalifikacijos žemės ūkyje dirbantiems emigrantams ėmė mažėti. Dalia pakeitė darbą – pradėjo dirbti šokolado fabrike, naktinėje pamainoje. Gamykla pradžioje priklausė buvusios „The Beatles“ grupės nario Polo Makartnio žmonai. Čia  jos laukė naujos patirtys, nauji įspūdžiai. Ir dabar dar pasakodama ji negali atsistebėti tuo, kiek daug gerų produktų, nors kiek neatitinkančių nustatytų reikalavimų, paprasčiausia išmetama lauk.

Dalia juokiasi, jog ilgą laiką gyvendama svetur manė, kad ten ir liks. Emigravusi 1999 metais į Lietuvą grįždavo tik atostogų. Apsistodavo tai Vilniuje, tai Palangoje. Likti netraukė. Juolab, kad mamos pėdomis į Angliją iškeliavo ir dukra, iki šiol ten gyvenanti.

Tačiau 2012 metais nostalgija gimtinei užsiliepsnojo. Palikusi fabriką, nes fizinis darbas tapo per daug alinančiu, ji tris metus dirbo valymo darbų įmonėje. Darbas buvęs pats maloniausia iš visų turėtų. Gal dėl to, kad po fabriko konvejerio čia viskas paties dirbančiojo valioje ir rankose – atlygis valandinis, laiko darbui atlikti dažniausia būdavo per daug. Dirbi poroje – taip saugomasi, kad nebūtų vagysčių iš užsakovų namų. Jei objektas didesnis, važiuodavo daugiau žmonių. Teko valyti ir laikinus atostogų namelius, ir milijonierių dvarus…

Visas rašinys gruodžio 16 d. numeryje

Ramūnas ŽIMANTAS