Pasaulis vienoje klasėje

Pasirenki kelionės kryptį, sėdiesi į autobusą, perki bilietą ir važiuoji. Vaikštinėji didesnio miesto gatvėmis ir stebi žmones. Patinka sugauti nepažįstamųjų žvilgsnius ir spėlioti, kaip gi jie gyvena… Arba užsimeti kuprinę ant pečių ir pėsčiomis eini bent dešimt kilometrų. Nors toks atstumas jau seniai per trumpas. Tuomet prisišlieji prie žygeivių ir išeini į ilgą kelią. Būna visokių nutikimų, netgi pasiklysti – didelis malonumas. Čia toks trumpas mokytojos atsipalaidavimo receptas.

Sakau, kad mūsų kraštui labai pasisekė su žmonėmis. Akmenės gimnazijos pradinių klasių mokytoja metodininkė Gitana GRICIENĖ – pasirinkto darbo profesionalė. Nesikalbėjome nei apie mokytojo profesijos prestižą, nei apie atlyginimą, nei apie apdovanojimus,  nei apie sunkų darbą, pasikeitusius mokinių poreikius ir jų šeimas – visa tai aptarinėja, kas netingi. Kalbėjomės apie pasaulį, sutelpantį į vieną klasę. Dabar ta klasė – antrokai. Kalbėjomės, ką turėtų padaryti mokytojas, kad pasaulis vienoje klasėje būtų stiprus, raštingas ir geras. „Nuo pat mokytojavimo pradžios ir jau trisdešimt metų negaliu pakeisti nusistatymo, kad atsakau už kiekvieną vaiką, už jo žinias ir poelgius. Esu iš tų – verkiančiųjų, kai nuplaku save už nesėkmes, ir įsakau sau – padaryk darbą iki galo,“ – taip sako Gitana, paklausta, koks darbas yra mokytojavimas. Be pagražinimo – mokytojavimas yra mokytojo  mokymasis prieš pamokas, po pamokų ir laisvu laiku. Pajuokavus, kiek dar ašarų liko, pašnekovė atsako: „Gal dar Atlanto vandenynas…“ Gitanos kolegė psichologė vis pamoko paprasčiau žiūrėti į darbą, juk mokytojas negali atsakyti už kitų pasirinktus gyvenimus. „Stengiesi taip galvoti, tik ką daryti su mintimis, kurios vis klausia: ar galėjai pasielgti kitaip? Gal dar ką nors galėjai padaryti,“- apie   kasdienius svarstymus sako pašnekovė.

Romos Jonikienės rašinys šeštadienio, gruodžio 21 dienos VIENYBĖJE.