Pasikalbėjome iš širdies. Prisijuokėme iki ašarų

Nepatinka, kai prie šventinio stalo susėdę žmonės  godoja  apie „nepakeliamai sunkų gyvenimą, siaubingą valdžią ir Lietuvoje vykstančias nesąmones.“ Jei visa tai vyksta, kaltas ir pats esi. Nes gyvename taip, kaip norime. Jei teigiame, kad nenorime taip gyventi, bet mus verčia, vadinasi, prisitaikėme. Man šventinis susiėjimas yra linksmybių kibiras, na, bent jau didysis puodelis arbatai, kai semi ir semi linksmas istorijas iš svečių gyvenimo. O istorijų yra tokių fantastiškai beprotiškų, kad knygą parašyti galėtum.

Kas gi į mūsų šalį traukia ukrainiečius? Ir dažniausiai atvyksta visai ne tie, kurių namus nušlavė bombos. Mūsų krašte gimęs, augęs, tikras pilietis, pagal tautybę ukrainietis neturi jokių nusistatymų abiejų šalių atžvilgiu. Jis pasakoja istoriją, perteikiančią, kodėl jo tautiečiai nori Lietuvos. Lietuvis – ukrainietis vedė ukrainietę, keletą metų gyveno Londone, tačiau žmonai nepatiko ten. Ji norėjo namo. Lietuvoje gimusiam ukrainiečiui tėvų šalis irgi baimės nekėlė, nes ten leisdavo vaikystės vasaras. Tad apsigyveno Lvove. Daug ukrainiečių dirba tolimųjų reisų vairuotojais ir iš anksto susitarę iš Ukrainos į Lietuvą veža pakeleivius. Tad mūsų kraštietis pasiprašė šventėms pakeleiviu į Lietuvą. „Važiuojam, kalbamės. Vairuotojas smalsauja, kodėl mano ukrainiečių kalba tokia keista. Pasisakau, kad gimiau Lietuvoje, esu pilietis, ir tik treji metai gyvenu Ukrainoje. Vairuotojas taip užmina ant stabdžių, kad vos į priekinį stiklą neatsitrenkiu, pradeda juoktis ir  nebegali sustoti. Iššoka iš kabinos „gamtinio reikalo“, nes kitaip kelnės būtų šlapios. Apsiraminęs man sako: dar kartą papasakok savo istoriją. Ir vėl juokiasi. Tada vienu sakiniu paskaito pamokslą: „Tokio durniaus dar nebuvau sutikęs, kad gyventų normalioje šalyje, ir persikraustytų į chaosą“.

Romos Jonikienės pamąstymai gruodžio 29 d., šeštadienio „Vienybėje“.