Paskui Simoną Daukantą. Pradžia
Kaip upės ištakų ieškau Daukanto pradžios. Važiuoju į Kalvius: nesiveržiu į išlikusios klėtelės (tikroji išvežta į Rumšiškes, o dabartinė – autentiškosios kopija) vidų – užtenka to, kas atvira ir prieinama jos erdvėje: slenksčio ir pamatų akmenys, tvirtai suręsti sienojai, pažaliavęs nendrinis stogas, jį praaugę medžiai, kūdra, kylantis jaunas ąžuolynas. Šalia – Kalvių piliakalnis, jaunos Šventosios kilpa apjuostas, tamsių eglių šakomis pridengtas. Dideli ąžuolai iš medžio meistrų V. Veito, J. Pušinsko, V. Jankausko, V. Pociaus, J. Vyšniausko rankų 1984 metais į gyvenusių žmonių statulas suėję. Dabar tebestovi, žiūrėdami į tuos, kurie ieško Daukanto. Atvažiuoja, atklega, ateina, žvalgosi į aukštus uosius, klevus, pasakoja vieni kitiems, kaip tiek toli pėsčias nuėjęs… Paskui maudosi Upės žiotyse tūkstančiai vasarotojų, fotografuoja akmenis, baltus debesis virš jūros. Jei važiavo per Lenkimus prie jūros, gal pasakys vienas kitam, kad čia ta pati Šventoji, atplukdžiusi savo vandenis nuo Kalvių. Bet ar kas pasikeistų, jei nežinotų?.. Nieko, upė tekėtų kaip tekėjusi. Iš Daukanto užrašytos tautosakos išlikusi patarlė: ,,Šumijanti upė greitai išdžiūst.“ Bet jei rami, gili?.. Žemėja ir pasiekia jūrą. Ir žinančiam maloniau, lyg seną pažįstamą susitikus…
Ritos Ringienės ese šeštadienio, spalio 27 d. “Vienybėje”.