Patarimas, ką turėtume vertinti tėvynėje

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Naujoji Akmenė – per mažas miestas, kad nepastebėtum naujų gyventojų. Į elegantišką, puošnią moterį, dažną kartą vaikštinėjančią kartu su dukra, atkreipiau dėmesį senokai, gal prieš ketverius metus. Stebino, kad kitatautės su aplinkiniais bendravo lietuviškai. Iš kur atvyko, kaip išmoko kalbą? Vis nebuvo progos pakalbinti. Sakoma, kad žmones supažindina ir suartina bendruomenė. Tad susipažinome tautodailininkų darbų parodoje.

Beveidės lėlės – jos skirtingais drabužiais, skiriasi išvaizda, dydžiu ir stebuklingąja galia. Akmenės krašto muziejuje eksponuojamos lėlės Motankos. Jų kūrėja – elegantiškoji Yevgenija TOKARENKO. Prieš penketą metų ji su dukra persikėlė į Naująją Akmenę iš Odesos (Ukraina). Sako, turėjusi gniuždančią nuojautą – kaži kas įvyks Ukrainoje, tačiau, kad bus pralietas kraujas, nė pagalvoti negalėjo. „Artimiesiems sakiau, gal koks žemės drebėjimas bus“, – apie blogąją nuojautą sakė Yevgenija. Žinojusi tiek, kad naujajam gyvenimo etapui pradėti ieškos ramios šalies, kur būtų kuo švaresnis oras, kokybiškas vanduo ir skanus maistas, nes Ukraina priėjo ribą, kai pienu vadinamas dažytas vanduo. Pagelbėjo visagalis internetas. Mažas miestas Lietuvoje atitiko moters norus, o namo Naujojoje Akmenėje nuotrauka įtikino – patinka… Po penkerių gyvenimo naujoje vietoje metų pašnekovė nuomonės nekeičia– čia gera gyventi, puikūs kaimynai, patys su lauknešėliais atėję pas Yevgeniją į svečius. Ir moterys neliko nuošalėje – įsiliejo į bendruomenės „Berželis“ veiklą, dainuoja, dalyvauja parodose.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Priešais Yevgenijos namą ant stulpo buvo apipešiotas gandralizdis, kuriame penkiolika metų (apie tai pasakė kaimynai) paukščiai neperėjo. Persikraustymo pavasarį ratus suko gandras. „Išėjau kieman pasikalbėti su gandru. Sakau, leiskis čia, suk lizdą, susirasi nuotaką, bus vaikų. Netinginiauk. Šakų iš beržyno prikroviau. Žiūriu, jaunikis suka lizdą, įsikūrė. Po kurio laiko “nuotaka” atskrido. Tupi abu lizde. Prastas lizdas, kiaurais šonais. Einu vėl kalbėtis… Išperėjo gandrai vaikus. Buvo minčių, kad kaimynai ką nors „tokio“ apie mane pagalvos, kai prie stulpo su gandru kalbėjausi. Jie, žinoma, pastebėjo. Bet pasidžiaugė – po tiek nevaisingų metų gandrai vėl peri“, – apie naujo gyvenimo pradžią pasakojo moteris.

  1. Tokarenko šeimos gyvenimas su visais įmanomais gero ir blogo atspalviais. Senelis (tėvo tėvas) buvo turtingas žmogus. Jo brolis tapo raudonuoju komisaru ir atėmė senelio turtą, o šeimą „apgyvendino“ Sibire. Grįžęs į Odesą po kurio laiko senelis turtą susikrovė iš naujo, bet persekiojimai nesiliovė. Sužinojęs, kad gali būti sulaikytas, su visa šeima pabėgo. Daug dešimtmečių klajojo iš vienos vietos į kitą, kad nebūtų surastas. Pati Yevgenija yra baigusi užsienio kalbų akademiją, daug metų dirbo Užsienio reikalų departamento direktore, dabar jau pensijoje. Sakė, jaunystėje svajojusi mokytis aktorystės, bet tėvai neleido. Moteris moka rusų, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, anglų, italų kalbas, puikiai kalba lietuviškai. „Išmokčiau bet kokią kalbą. Turiu gabumų kalboms. Lyg mano galvoje būtų magnetofonas, viskas, kas įsirašo – atsigamina. Lietuviškai išmokau per pusmetį. Laikausi nuostatos, kad būtina išmokti šalies, kurioje apsigyvenai, kalbą. Tai pagarba tave priglaudusiai valstybei, ir žmonėms malonu. Apie naudą nė kalbos nėra, kur kas lengviau reikalus tvarkyti, įsijungti į bendruomenę,“ – nuomonę išsakė Yevgenija.

Kūryba Yevgeniją išvedė į viešumą. Ji pagal labai senas ukrainiečių tradicijas riša beveides lėles Motankas. Norint suprasti papročius, reikia žinoti istoriją. Įdomu buvo Motankų rišėjos klausytis. Labai seniai Karpatų kalnuose gyveno baltieji (tai reiškia gerieji), ypatingų galių turintys žmonės Molfarai. Visiems gyvenimo atvejams jie rišo stebuklingas lėles. Tradicija išsilaikė iki šių dienų. Tik rišėjai privalo laikytis taisyklių: lėlės be veido, kad nepakenktų šeimininkui, nesinaudojama adatomis, rišama tam tikromis dienomis, naudojamos natūralios medžiagos, pradėjus darbą, jį būtina užbaigti iki galo, negalima per lėlę linkėti blogo. Kiekviena lėlė turi paskirtį. Kukli ir paprasta sapnų lėlė. Tokias rišdavo mamos prastai miegantiems vaikams iš jų išaugtų drabužėlių. Užkalbėtą lėlytę, paguldo šalia vaiko…Ligas sugeriančią lėlę reikia rišti iš lininių siūlų, ji maža į delną sutelpa. Pasveikus lėlė sudeginama. Lėlė –varpelis su trijų dalių sijonu, tai svajonių, gerų naujienų nešėja. Šešiarankė lėlė – moterų pagalbininkė, daug rankų sparčiai dirba, o nugaroje prailgintas sijonas grindis šluoja. Tas lėles rišdavo rudenį, kai nuimamas derlius. Kiekvienuose namuose gyvena naminukai. Jiems siūdavo drauges, prie lėlės papildavo druskos ir padėdavo monetų. Kad namuose nieko nestigtų. „Kuvatkos“ – trys, penkios ar septynios lėlės, labai spalvingos, ant vieno laikiklio, skirtos besilaukiančioms moterims. Paskui jas pakabindavo ant vaiko lopšio kaip žaislą. Jaunų merginų Motanka su viena kasa, kad energiją iš žemės semtų. Laimės lėlytės mažos, nešiojamos rankinėje, piniginėje, užkalbėtos sėkmei. Motanka, pavadinta „per gyvenimą vedanti“ kur kas didesnė už kitas, ji turi vieną bendrą ranką su kita lėlyte. Yra Velykų lėlė, kad gyvenimas slystų kaip per sviestą. Jos paskirtis – sugerti bėdą, tad apvilkta kampuotu sijonu. Moterys sijone rišdavo mazgus – įvardina bėda ir suriša. Per Velykas lėlę sudegindavo kartu su bėdomis. Yra lėlių, kurias gali rišti tik ypatingi žmonės, jos skirtos bevaikiams. Bendrumo lėlę jaunavedžiams rišdavo jaunosios ir jaunojo motinos ir pakabindavo ant arklio pakinktų, kai jaunieji tuoktis važiuodavo. Yevgenijos pasakojimo apie lėles, kurias ji riša, klausiausi kaip vaikas gražiausios pasakos. Ta tradicijų visuma atsukta į gerumą. Moteris sako, kad lėlių rišimo menas labai drausmina, nes būtina pabaigti pradėtą darbą. Yevgenija kuria papuošalus, velia skrybėles… Ji gyvena ramų gyvenimą mūsų krašte ir ragina tausoti tai, ką turime ypatingo – orą, vandenį, skanų maistą, ramybę.

Roma JONIKIENĖ