PUBLICISTIKA

Rokiruotė padangėje ir žemėje. Aukštai padangėje stebėjau parskrendančių paukščių trikampio rokiruotę. Kaip mikliai vorą vedę sparnuočiai užleido savo pozicijas kitiems. Nejučia pamąsčiau: jeigu taip žmonės mokėtų, kiek daug nesusipratimų ir nervų eikvojimo išvengtume… Skaičiau mintį, kad atėję į gyvenimą, vieną dalyką gauname neišvengiamai ir jį žinome – gyvenimo pabaigą. O štai su laiku, kada tai ateis, žaidžiame.  Gal dėl „žaidimo su laiku“ ir vaikštom prisiminimų takais.

Vaikštau vaikystės žeme, žiūriu į padangių keliais gimtinėm traukiančius paukščius, ir širdis ima smarkiau plakti. Ne viskas susirikiuoja į paukščių voras, ne viskas pakyla į padanges. Kažkas lieka žemėje. Kaip padangėje įvyksta staigi paukščių rokiruotė, žemėje rokiruotę padaro metai. Žmonių kartos. Ir sodybos kaime tarsi rokiruotėje: atsirado, išnyko. Gal vėl atgims.

Žmogaus gyvenimas surėdytas taip: iš pradžių nelengvai kopiame į kalną. Labai daug pastangų prireikia, kol pasiekiame viršūnę. O jau tada prasideda lengvas ridenimasis į pakalnę… Daug įspūdžių ir prisiminimų buvo kelionės į kalną pradžioje. Tačiau toje plokštumoje niekada nebuvau mačiusi tokios gražios paukščių rokiruotės. Niekada sparnuočių balsai, aidintys iš padangių ir iš laiko erdvės, nebuvo tokie gražūs ir tokie prasmingi… Laukiu dar vienerių Velykų. Kai aš gimiau, buvo Verbų sekmadienis. Per Velykas mane krikštijo Šaukoto bažnytėlėje. Ten paliko mano išklūpota vietelė. Šalia Mamos. Ir Velykų rytas, į kurį skubėdavome per balutes užtraukusius traškančius ledukus…

Julija SEJAVIČIENĖ mintimis dalijasi kovo 31 dienos numeryje