Rudens apžavai maldose
Agimanta LIUDAITĖ
Mokytoja
Ar jaunimas moka melstis? Ne, ne iš maldaknygių, nesekiojant kažkieno garsiai kartojamų maldų vingiais. Ne. Tykiai, ramiai, iš širdies gelmių? Taip, kaip jiems artimiausia, kaip patys moka tai daryti? Malda tai ne tik kreipiamąsis į Dievą. Tai tykus laikas pamintyjimui, pokalbiui ar kuždesiui su aukštesnėmis jėgomis. Su tais, kurie jau palikę šį pasaliuką tveriasi naujomis formomis žmogui neregiamose erdvėse. Šis laikotarpis ypač tam tinkamas.
Nuostabus ruduo, jo gamtos apmirimas, Maros laikas, su savimi nešasi ir tylą, sodrią, gal kai kam ir slogią, bet gryną tylą. Joje paskęsta kasdieniai rūpesčiai, nublanksta ekranų mirguliavimas, informacinis triukšmas. Gilūs ir tykūs pokalbiai ir lėtas laikas šiuo metu ypač reikalingi tiems, kas dar jaučia tą gamtos apmirimą, nurimimą. Gi kiekvienas mūsų esame to paties saulės rato dalis, tą jaučiam, jei tik neneigiam šio fakto. Vis dažniau pasigirsta „saulės emigrantų“ pasakojimų, kurie tamsiuoju metų laiku kur kitur slepiasi. Mėgaujasi saule už jūrų marių. O Lietuvėlėn grįžta tik šiltuoju laiku, kai vasaros dosniai žeria „tropikų“ karštį. Kai kam reikia ir tokio pabėgimo. Kodėl? Nejau vakaro tamsoje, gilioje naktyje slepiasi baubai?
Jau ne pirmus metus mokyklos diskutuoja, tariasi, laviruoja kaip diplomatiškiau prasisukti su tais vietiniais Vėlinių ir svetimais Helovino reikalais. Ar verta? Jaunimo balsas aiškus — mokame būti rimtyje, gebame išgirsti tikrumą, bet norime ir pasidžiaugti gyvenimu. Vyresni žmonės ima bambėti, skersakiuoti ir purkštauti, kad nieko jaunimėlis neišmano apie mūsų tradicijas, papročius. Per daug greitai įsileidžiame svetimas tradicijas ir pamirštame tai, ką per ilgus metus kūrė mūsų protėviai. Nejau?
Per daug klausimų šiandien? Paprasčiausias atsakymas tėra vienas — kaip pasiruošim šiam laikotarpiui, taip ir turėsim. Jau eilė metų, kai savo anglų kalbos pamokas paverčiu sustojimu. Balansuoju tarp mažųjų, kuriems, kaip bebūtų, reikia susipažinti su Helovino esme, šios šventės ištakomis. Tada visi diskutuojame apie siaubus ir baubus, kodėl žmonės persimaino, persirengia kitoniškai, tą naktį leidžia sau ir piktesnes išdaigas krėsti. Kalbame ir apie tai, kaip bėgant laikui, net pačios tyriausios tradicijos persimaino, prisitaiko prie esamų laikų. Nors ir masės žmonių Heloviną laiko šėtonišku pramanu, kai kurie net imasi tamsiosios magijos, tačiau lieka nemažai tų, kurie sąmoningai geba įvertinti šią tamsos ir šviesos šventę. Kai paklausiu penktokų apie lietuvišką šventę, kurios metu lygiai taip pat mūsų protėviai persirenginėja, triukšmauja, sočiai ryja ir po kaimus, bent jau praeityje, uliavodavo iki tamsos, mokinukai lengvai įvardina Užgavėnes. Tad štai jums ir paralelė, atsakymas į tai, kaip geba mokiniai sieti savo kultūrą su pasaulio tradicijomis. Po šio „atradimo“ vedu juos link dviejų švenčių esmės — tamsa kovoja su šviesa, žiemos šaltis rungiasi su pavasario saulutės nešama šiluma. O kam tada tie persirengimai? Apsisaugoti nuo tamsiųjų jėgų, bauginti ir vyti šalint žiemą su visais jos šešėliais…
Pirmas žingsnis visada lengviausias. Antrasis jau skirtas vyresniokams — kuo siejasi ar skiriasi trys Lietuvoje minėt(in)os šventės: Visų Šventųjų diena, Vėlinės, Ilgės? Nepuolant prie ekranų ar „intelektualių“ draugų, pabandykite patys atsakyti kas yra kas. Na? Lapkričio pirmoji skirta paminėti visus šventaisiais paskelbtus, melsti jų užtarimo, dėkoti už globą. Tai bažnytinė šventė. Lapkričio antroji — visų mirusiųjų atminimas, maldos už išėjusius Anapilin, bažnyčios bandymas prisigretinti prie vietinių papročių, nes… senovėj, dar prieš bažnyčiai įsigalint Lietuvoje, mūsų protėviai vėles vėlėdavo — ėjo į kapus, degė švekeles, meldėsi už mirusius artimuosius. Kai kur prie kapinių ir laužus iš senų, sutrešusių kryžių kūrendavo, giesmes giedodavo. Šviesa, giesmės, atminimas tas vėlėles ir vėlėdavo – padėdavo nusiplauti realaus pasaulio „griekus“, kad galiausiai pasiektų tą amžinąją Ramybę. Ilgės… Čia jau sunkiau ir mokiniams paaiškinti. Ko čia ilgėtis rudens tamsybėse? Kad būtų paaugliams kiek aiškiau, pradedu nuo to, kas ranka apčiuopama, vaizduotėj piešiama… Įsivaizduokit laukus, o gal miško palaukę, kažkur, ant kalniuko, o gal ir piliakalnio viršūnę, susirenka kaimo žmonės. Tyloje dega aukštus laužus, kūrena juos. Ugnis tampa sąsaja su dangaus platybę. Kai kada dangaus skliautai būna skaidrūs, be debesėlio, pasitaiko metų, kai rūkas ir debesys taip žemai plauko, kad ugnis nenoriai spragsi lauže, bet…žmonės neša po javų saujelę, gėrimo stipresnio ar karštesnio, aukoja jį. Kam? Dievams? Ne. Aukoja viską PROTĖVIAMS, Dausoms iš kūriu kiekvienas ateinam į šį pasaulį, kur kuriame savo kasdienybę, mokomės gyvendami, o mirdami pamirštam, nors tas Dausų ilgesys lieka per amžius. Kai kas tai vadina Dievu, kai kam tai motulės Kūrėjos energija, bet viena yra aišku — kiekvienas mūsų nešiojam tą Dangiškąją kibirkštį, kuri taip aiškiai nuskaidrėja Ilgių metu. Tomis dienomis mūsų protėviai ir jų ainiai mintydavo apie savo laikinumą žemėje, svarstydavo kas ir kaip juos veda gyvenimo keliu, kaip greit ar lėtai jie pasieks savo protėvius ir vėl. Ilgesys Amžinybės, kuria buvome, esame ir būsime. … Sutinku, kad dažnas mokinys, o ir šitai perskaitęs suaugėlis, tarsis tokiomis blevyzgomis netikintis, paistalai mokytojėlės ir tiek, bet… ateina laikas, kai norim to ar ne, ilgesys pramuša visus užturus, liejasi per kraštus. Vieni tai vadina rudens slogučiu, kiti depresija, bet prisikapsčius prie esmės, tampa aišku, kad siela ilgis to, ką mūsų senoliai taip jaukiai ir gražiai minėdavo rudens sutemų metu. Ilgu ilgu tų aukštų dangaus skliautų, ilgu ilgu ramybės amžinos…
Na, o pamokos pabaigoje drąsesnieji kartu sugieda senovinę sutartinę, minutėlę kitą žvelgia į ant stalo spragsinčią vaško žvakę. Išlydžiu juos atviru klausimu, netiesioginiu prašymu, o gal ir raginimu — jei lankysit kapus, jei liks kokia žvakelė, tai uždekit ją ant niekieno nelankomo kapo, tebus tai nors menka, bet velėjanti liepsnelė užmirštiesiems, kurie vis balškosi dausose, o kai išpuls laiko dar daugiau, tai išdrįskit išeiti naktį laukan, pakelkit akis į dangų ir leiskit sielai ilgėtis to, kas buvome, esame ir būsime…
Ilgių metu linkiu visiems tylos, sodrios, tikros ir gaivinančios, nes po Maros laiko visada ateina Šviesa. Būkim. Tiesiog pabūkim taip, kaip mokam ir gebam geriausiai, nors kai kam tai bus rudeninis šėlsmas, kitam slankiojimas kapinėmis, trečiam žvaigždžių stebėjimas dausose…
