Rytą su vakaru maišo
Gamtoje nakvoję asmenys, rytą, išlindę iš palapinės, džiaugėsi: „Kaip nuostabu, tekanti saulė dažo dangaus kraštą…“. Antrasis, trindamas akių miego likučius, atvėpė lūpą: „Murzinas, debesų užklotas dangus…Vakaras, o ne rytas. Leisdamasi saulė dar įsikibo į dangaus kraštą…“
Vienam – ryto metas, antram – vakaras…
Tą alegoriją prisiminiau skaitydama jubiliejinės Dainų šventės „Vardan tos…“ vertinimus. Net 36 tūkstančiai meno mėgėjų Vilniuje šoko, dainavo, grojo. Keli šimtai tūkstančių žiūrovų išgyveno džiaugsmą. Tuo pat metu atsirado šventės recenzentų, kuriems visa tai priminė…. sovietmetį. Neva tas pats patosas, renginių eiga. Tik stebėtis gali, kad neužkliuvo saulė. Juk ir tada, ir dabar šviečia ta pati. Jeigu norės, užklius ir žemė. O kuo ji ne „sovietinė“ – augino kadaise kolūkinį derlių, dabar ūkininkams. Sovietmečio „reliktams“ gali priskirti naktį ir dieną, saulę ir žemę, šventę ir laidotuves.
Dainų šventės kritikai nieko nepasiūlė, tik peikė. Ir repertuarą, ir renginių dermę, ir aprangą, ir maitinimą… Tokių prieštaringų vertinimų fone nesistebi, kad ir Lietuvą, mūsų brangią Tėvynę, neretai čaižo pikti žodžiai: čia bloga, tūkstančiai bėga į užsienius ir atranda amerikas…
Sovietmečiu tai, ką smerkė, priskirdavo buržuazinei atgyvenai. Dabar svaidomasi „sovietmečio“ atgyvenomis. Kiekvienas turime savo matymo kampą, savo meilę ir neapykantą, savo patyrimą ir nesėkmių kerštą.
Julija SEJAVIČIENĖ mintimis dalijasi šeštadienio numeryje