Saulės, draugiškų žmonių, ypatingos istorijos bei gamtos kontrastų šalyje(4)
Iki Oaxakos, valstijos šalies pietvakariuose sostinės, važiavome naktiniu autobusu iš Meksiko rytų stoties. Bilietą turėjome nusipirkusios internetu, bet, atrodo, būtume įsigijusios ir stotyje, nes autobusai važiavo vienas po kito. Nors didžiulė stotis atrodė lyg milžiniškas skruzdėlynas, keleivių srautas buvo valdomas. Žinojome savo vartus, o išvykimo laiką nuolat sušukdavo tarnautojas. Keleiviai ir bagažas tikrinami kaip oro uoste. Tad jautėmės saugiai. Kadangi kelionė buvo ilga, vairuotojai keitėsi, tarpinėje stotyje įlipdavo pareigūnas. Nors buvo tamsu, jutom, kad kylam į kalnus. Tarpmiestinis autobusas buvo pakankamai ištaiginga transporto priemonė, kuria mes keliavome. Iš Oaxakos važiavome ir mažiau patogiais priemiesčio autobusais. Pabandėme ir įvairių rūšių miesto transportą: ne iš karto supratome, kur sustoja, ženklų nėra.
Atvažiavome ryte, kambarys dar nebuvo paruoštas, tad palikusios daiktus, išsiruošėme į miestą, kuris dar vadinamas šokolado miestu ir Meksikos kulinarine sostine. Čia gaminamas kakavos gėrimas tradiciškai gardinamas cinamonu bei migdolais. Gavome gardžius ir gausius pietus, susiradome agentūrą, rengiančią išvykas į užmiestį. Žmonės paslaugūs, kai klausi, dažnai net palydi. Miesto architektūra – kolonijinė, aikštė Zokalo pilna žmonių, parduodančių savo gaminius, rodančių įvairias programas (gal kad buvo šventės) ir šiaip vaikščiojančių. Oachakoje didžioji dalis gyventojų indėnų palikuonys.
Į Tulę, pamatyti seniausio medžio, išsiruošėme anksti ryte, o surasti, kaip išvažiuoti, padėjo paslaugus meksikietis. Teko gerą kelio galą paėjėti, mat streikavo vairuotojai ir autobusai nevažiavo. Tad buvo atradimas, kad seni lengvieji automobiliai, vežę mus iki Tulės daugiau nei 12 km už miesto, vadinami „kolektivo“ ( lietuviškai būtų- pasidalijamasis taksi), ir nebuvo brangiau nei autobusu. Tulės medis – kiparisas plačiausiu pasaulyje kamienu (daugiau nei 14 m). Jis 42 metrų aukščio. Kad lengviau įsivaizduotume, bent 30 žmonių turėtų rankomis apglėbti, o jo paunksmėje tilptų 500 žmonių. Parašyta lentelėje, kad sveria apie 636 tonas. Gamtininkai suskaičiavo, kad jam yra daugiau nei 2000 metų.
Nepamirštama išvyka į Hierve el Aqua, už 70 kilometrų esantį ypatingą gamtos kūrinį. Pavadinimas reikštų „verdantis vanduo“. Autobusu per porą valandų atsirandam miestelyje, greitai susiieškom į kalnus vežančius visureigius. Kažkoks organizatorius surenka pinigus ir talpiai susodina keleivius, nesupratau to tarpininko vaidmens, gal jam liko pesų… Mane „įtalpina“ tarp vairuotojo ir labai labai storos keleivės… Tačiau vaizdai kylant į kalnus atpirko nepatogumus, o vairuotojas atsiprašinėjo, kai reikėjo perjungti pavarą, ir kaip kompensaciją vis parodydavo kokį ypatingą reginį. Užtat grįžtant sėdėjau visureigio gale prie krašto, laikiausi, kad „neiššokčiau“ per stačius posūkius, kvėpavau dulkes ir dar labiau džiaugiausi vaizdais…
„Verdantis vanduo” – įspūdingi suakmenėję kriokliai iš kalcio karbonato. Jie susiformavo per tūkstančius metų gazuoto vandens tekėjimo. Iš šaltinių per uolas daugiau iš nei 50 metrų aukščio. Susidaręs šilto vandens baseinas – natūralus spa. Vanduo nuo magnio ir sieros – gelsvas. Nuo didžiojo krioklio matyti mažasis, tad kopiameį kalną, kad pažiūrėtume į krioklius iš kito šono. Sunku atpasakoti įspūdžius, nes akys geria ir unikalaus gamtos kūrinio vaizdus, ir tolumoje dunksančius saulės nutviekstus kalnus, ir po kojomis burbuliuojantį šiltą vandenį. O ir jausmai ypatingi – Lietuvoje Naujųjų naktis.
Zapotekai šią vietą laikė šventa. O mokslininkai sako, kad randama tobulos terasinės drėkinimo sistemos pėdsakų, siekiančių 2500 metų.
Tarp aplankytų ypatingų gamtos objektų yra ir nepamirštamas plaukimas Sumidero kanjonu, kuris yra jau kitoje, Čiapas valstijoje. Kateriu iš patrauklaus miestelio plaukiame žemyn upe daugiau nei valandą, supami neįtikėtinai aukštų, vietomis iki kilometro, kanjono sienų. Kanjonas prasideda po tiltu, plaukiame greta nedidelių krioklių, pro paukščių perimvietes, krokodilus, nyrame į aukštų uolų šešėlį. Besidairant įskausta kaklas: per tūkstantmečius tekantis vanduo iš kalcio nuosėdų sukūrė Kalėdų eglutės formos terasas, iš olos trykštantis šaltinis atrodo tarsi takas, nes jis nenukrenta iki kanjonu tekančios upės, o išsisklaido ore. Sumidero kanjono gale – hidroelektrinė. Nelabai gražus vaizdas, bet Meksikos pasididžiavimas, todėl visiems privalu pamatyti. Elektros energija parduodama Gvatemalai, kurios kalnai beveik ranka pasiekiami.
Tokie prisiminimai šildo, kai už lango 15 laipsnių šalčio…
Lilija SMALAKIENĖ
„Vienybės“ vasario 11 d. numeris