Savi profesionalai

„Atgaiva akims“. „Penas sielai“. „Subtiliai skoninga“. „Didelių scenų lygio“, … ir dar daugiau galima būtų žerti komplimentus akmeniškiams teatralams, pakvietusiems į spektaklio „Laimingesnis netapsi“ premjerą.

Ramūnas ŽIMANTAS

Ir šiemet renginių ciklo „Visi keliai veda į Akmenę“ gausoje – Akmenės kultūros namų teatro trupės spektaklio premjera. Šį kartą sediškio Edmundo Untulio pjesę režisierės Redos Butnorienės kolektyvas mėgino ne tik patys išgyventi, bet ir tais paprastais, kiekvienam suprantamais jausmais ir patyrimais užburti žiūrovus. Pavyko. Nors ir būta tuščių vietų salėje, tačiau po spektaklio nė vienas žiūrovas neliko abejingai sėdėti savo vietose ir ovacijos buvo tikrai nuoširdžios, ne dirbtinės. Ir net tik dėl to, kad ta trijulė scenoje – sava, pažįstama, dažnai gatvėje sutinkama. Bet dėl to, kad jie, kaip ir pati režisierė, verta profesionalų vardo.

Nedidelę, nė pusdienio nesitęsiančią gyvenimo atkarpą, kurioje persipynė ir tragedija, ir komedija, ir drama, scenoje atkartojo Tomas Miltenis (vagis Jonas Vištelė), Osvaldas Balodis (žolininkas Motiejus), Violeta Sasnauskienė (paštininkė Jadzė). Trijulė žongliravo žiūrovų emocijas taip natūraliai, kad atrodė, jog kiekvienas išgyvena vagies – galvažudžio vidinę tragediją, bijojo ir tuo pat metu tryško žolininko drąsa, o paštininkėje regėjome gandonešę kaimynę.

Didžiąją spektaklio dalį dėmesį kaustė Jono – Motiejaus duetas. Neįtikimas jauno ir vyresnės kartos aktorių bendradarbiavimas, įsikūnijimas į panašaus amžiaus personažus. Tai natūralu, kad paskui sutikus Tomą vos vos pavyko susivaldyti nepaklausus, ar jis neturi to kiauliažudžio peilio, o Osvaldo paprašyti tos vaikystę atkuriančios žolelės.

Į spektaklio kulminaciją energijos įlieti  ir įtampą nuimti turėjusios Violetos personažas buvo pažįstamas ir realus tiek elgesiu, tiek kalba, tiek ir bendravimo maniera, kad negalima buvo nepritarti pagyrų scenos kolegoms nešykštėjusio Mažeikių kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamojo teatro“ aktoriaus nusivylimui, jog „maniau, kad iš trečio karto ji tą pensiją vis tiek atiduos. Deja“.

„Laimingesnis netapsi“ tapo dar vienu brandžiu  įtikinama režisūra Redos ir jos trupės kūriniu. Gal ir nenuostabu, kad savame krašte premjera jis tapo po to, kada pirmą kartą, dar pernai rudenį, jį išvydo „Vaidintuvė 2024“ Teatrų festivalio žiūrovai Žagarėje, o generaline repeticija prieš premjerą saviems pjesės rodymas Viekšniuose šių metų geguže. Trečias kartas nemelavo…

Akmenės kultūros namų socialinio profilio nuotrauka