Sedos kautynėms – 80 metų
Žlugo ir lietuvių rezistentų planai: buvo manoma, kad frontui sustojus prie Nemuno, Užnemunėje pavyks organizuoti kažkokį rimtesnį pasipriešinimą. Panašiai atsitiko ir Šiaurės Rytų Lietuvoje: Aukštaitijos rezistentai, priklausę įvairioms organizacijoms, buvo priversti trauktis su pabėgėliais ir vokiečių kariuomene. Kartu su jais traukėsi ir jaunimas, vengiantis priverstinės mobilizacijos į raudonąją armiją. Nespėję pasitraukti dideliais būriais rinkosi Lietuvos miškuose. Šiame chaose nebeliko aiškios vadovybės nei lietuvių, nei vokiečių civilinės valdžios tarpe, o pasitraukusiems nuo raudonojo maro lietuviams iš esmės liko du keliai – Lietuvos laisvės armijos pavyzdžiu pereiti į nelegalią padėtį pasirenkant partizanų kelią, arba bandyti kovoti kartu su vokiečiais, išlaikant lietuvišką vėliavą. Klausimas buvo sprendžiamas liepos 28 dienos atstovų susitikime Pievėnuose bei liepos 29 d. Viekšniuose. Balsų dauguma buvo nutarta pasirinkti antrąjį kelią, jei vokiečiai nesikiš į lietuviškų dalinių kūrimą ir duos uniformų ir ginklų. Pievėnų susirinkimas vadu išsirinko kpt. Izidorių Jatulį, štabo viršininku kapitoną Joną Čėsną, o patarėju – kunigą daktarą J. Steponavičių, kuris atliko tarpininko su vokiečių kariuomenės vadovybe funkcijas…
Valdas RAKUTIS
Karo istorikas
Nuotraukoje 1944 metų spalio 7 dieną į Tėvynės apsaugos rinktinę susitelkę Lietuvos kariuomenės karininkai ir jų vadovaujami savanoriai prie Sedos miestelio stojo į nelygias kautynes su raudonosios armijos daliniais
Visas rašinys lapkričio 15 d.