Seimo nario pozicija.  Kaimo mokykla: nuo kultūros židinio iki rajono piktžaizdės

Piktžaizdės epitetas, nors ir nelabai derantis su kaimo mokyklos vardu, pastaruoju metu vis labiau prie jo limpa. Toks vaizdas, iliustruotas statistinėmis lentelėmis ir diagramomis, piešiamas visos šalies mastu. Valdžios opozicionieriai kaskart radę tinkamą (o gal ir nelabai?) progą puola linksniuoti likusias gyvuoti kaimo mokyklas. Lietuvoje jų priskaičiuojama 170, o mūsų rajone tokios dvi: Kivylių ir Kruopių.

Nevengiama manipuliuoti gyventojų emocijomis: „Savivaldybė dotuoja klasių nesuformuojančias mokyklas kitų mokyklų sąskaita…“, „dėl kaimo mokyklų gelbėjimo kenčia miesto vaikai ir mokytojai, priversti dirbti perpildytose klasėse…“. Galų gale strėlės  laidomos į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos formuojamą valstybės politiką, o Kruopių mokyklos atveju – konkrečiai į mano pusę, neva tik dėl Seimo nario protekcijos ir globos dar neuždaryta ši mokykla. Ar patiems panašių idėjų autoriams tokios mintys neatrodo mažų mažiausiai nelogiškos? Ne paslaptis, kad Savivaldybės biudžeto lėšomis prisidedama prie beveik visų rajono mokyklų išlaikymo. Tik šie duomenys kažkodėl nutylimi.

O kam rūpi kaimo bendruomenės balsas? Paprastai diskusija vyksta tarp dviejų, o dabar šaudoma į vienus vartus. Juk visų pirma bendruomenės žodis turi būti svarbiausias sprendžiant jos likimą. Visada sakiau, kad mokykla – tai ne tik formali institucija, sudaryta iš mokytojų ir mokinių. Mokykla, ypač mažuose miesteliuose,   gyvybiškai svarbi bendruomeninio gyvenimo dalis, tarnaujanti visokeriopiems bendruomenės poreikiams. Kruopių seniūnija yra tokio tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys, kur seniūnija, kultūros įstaigos, mokykla dirba kaip kumštis. Iš jų siūlau pasimokyti ir didiesiems miestams.

Kruopių mokyklos vadovybė ėmėsi visų priemonių optimizuodama valdymo aparatą ir „karpydama“ etatus. Žvelgiant į artimiausią ateitį numatomas stabilus mokinių skaičius. Aišku, jei garsūs kritikų ir oponentų pareiškimai neišvaikys likusių moksleivių.

Kiekvienai mokyklai yra priskirta aptarnaujama teritorija. Jei šio principo būtų laikomasi ir moksleiviai neišvyktų į geografiškai nutolusias mokyklas, dėl klasių komplektavimo nebekiltų problemų ir papildomo dotavimo nereikėtų. Neretai pasigirstantys teiginiai apie prastą ugdymo kokybę mažose mokyklose taip pat neturi jokio rimto pagrindo, nes mokytojų „migracija“ tarp rajono mokyklų jau vyksta: kai kurie specialistai dėsto tiek Kruopiuose, tiek Ramučių gimnazijoje, kitose mokyklose.

Optimizacijos procesai, deja, dažnai pakrypsta kita linkme, nei tikisi jų iniciatoriai. Optimizacijos vajus jau padarė nepataisomą žalą sveikatos sektoriui regionuose. Nuo to kenčia ir mūsų rajono gyventojai. Analogiškai norima numarinti ir kultūros židinius kaimuose uždarant mokyklas. Remiamasi plika statistika, kai kalbant tik skaičių kalba įtikinėjama, kad mažuose miesteliuose  neapsimoka daugybė dalykų. Po šūkiu „Nupirksime autobusą ir visus vaikus pavėžėsime!“ slypi tai, kad vaikai turės anksti keltis, kad spėtų į autobusų ryte, skubėti į jį po pamokų atsisakant kai kurių užklasinių veiklų… Kai moraliniai, etiniai, kultūriniai aspektai yra statomi ant vienų svarstyklių su biudžeto lėšomis, svarstyklės aiškiai linksta į vieną pusę. Čia kaimo gyventojų, moksleivių interesams vietos nėra.

Man tapus Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku apygardoje, kurioje esu išrinktas, prasidėjo vaiduoklių medžioklė. Ieškoma korupcijos apraiškų visose srityse: nuo kelių tiesimo iki sporto rėmimo fondo lėšų panaudojimo… Neieškokime vaiduoklių, nemaišykime asmeniškumų, kai kurių valdžios atstovų privačių interesų, beprasidedančių rinkiminių kampanijų lozungų su švietimo ir kultūros klausimais. Prieš kaimo mokyklas nuteikianti viešoji retorika galbūt tiesioginės žalos joms ir nedaro, bet skaldo rajono bendruomenę, kursto destrukciją ir veja jaunus žmones iš kaimo, kuriam jie gyvybiškai svarbūs.

Valius Ąžuolas

Lietuvos Respublikos Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Akmenės skyriaus pirmininkas