Sukapoti save į gabalus ir vėl suklijuoti

Gal tik man taip atrodo, o kiti to jausmo nepatiriate, kad kapojame ir plėšome save į gabalus. Išsitaškome jausmais, žodžiais, poelgiais…Bet gyventi reikia, tad susipykę dėl politikų, išdavikų ir didvyrių, turtuolių ir varguolių vėl surenkame save į vieną gabalą. Deja, dalies psichinės sveikatos jau esame netekę. Ko gero, atėjo kartų kaitos laikas. Labai seniai keliais vardais pavadintas išminčius filosofas, mums žinomas kaip Seneka, įvardijo būsenas, kurias šiandien patiriame ir galvojame, kad tik mums vieniems tai nutiko. Ar padėtų žinojimas, kad nuo tada, kai mūsų protėviams išsivystė protavimo veiksmas, mes, karta po kartos, galvojame apie tuos pačius dalykus, tuo pačiu džiaugiamės, to paties bijome. Tuomet bijojo ieties, dabar – šautuvo, tuomet vengė pakliūti po vežimo ratais, dabar po automobilio. Visada bijojo karo ir bado, ir ligų. Tik anuomet ligas priskyrė dievo bausmei, o dabar netinkamam gyvenimo būdui ir medikų aplaidumui. Bet iš esmės mažai kas pasikeitė. Taigi, Seneka susiprotėjo, kas vyksta ir pasakė mintį apie kartų kaitą. Kai jaunesnioji karta subręsta ir nori savų didvyrių, savų taisyklių, ji ima niekinti senesniosios kartos vertybes. Ir dalį tų buvusių vertybių visada pavyksta sunaikinti.

Kai pats su savimi filosofuoji, sudėlioji mintis, kartų kaitos veiksmą pripažįsti. Priimtina, kad šiandieniniai subrendę  nepriklausomybės vaikai nori ramybės, nebenori didvyrių iš praeities, kuriais kas nors bent kiek suabejojo.  O mes gyvenome su tais didvyriais, tad esame atlaidūs. Kaip jums ta suirutė su rašytojų pasmerkimu, su juodų dėmių paieškomis partizanų biografijose? Ar tai priežastis atminimo lentelėms nusukinėti, paminklus nuversti? Dėl visko galima tartis.

Daugiau Roma Jonikienė šeštadienio, spalio 19 d., „VIENYBĖJE“