Senų nuotraukų sakmės
Iš Lietuvos kalnų jaunystės
Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų seneliai.
Taip jausmingai kadaise eiliavo būsimasis vyskupas Antanas Baranauskas. Ir tai jokia fantazija. Lietuva – lygumų kraštas, ir bet kuri aukštuma ant upės skardžio ar kaimo gale – mūsų protėviams jau kalnas. O jeigu tas kalnas išvaizdus ir paslaptingas, jis būtinai apipintas padavimais bei legendomis. Tai sakmės apie kažin kieno kažin kuomet matytus, bet taip ir neiškastus aukso lobius, apie ten pasirodančius paslaptingus senolius ar gyvūnus. Mokslininkai savo ruožtu skelbia istorijas apie ant tų piliakalnių neva stovėjusias pilis ar bažnyčias. Žinoma, ir apie nuožmias mūsų protėvių kautynes su piktais priešais.
Akmenės kraštas matyt buvo nuošaliau nuo strateginių senovės objektų, tad turime tik tris „tikrus“ piliakalnius: du Papilėje ir vieną Viliošių. Ir dar turime ne piliakalnį, bet „kalną“. Tai ne mažiau paslaptingas, prie pat ribos su Latvija dunksantis Luokavos kalnas, irgi neretai vadinamas piliakalniu. Ne visi žino, kad jis pagal užrašytų padavimų gausumą yra penktas tarp visų Lietuvos kalnų ir piliakalnių. Kai kuriuos iki išvykdamas Amerikon užrašė mūsų kraštietis nuo Kruopių Aleksandras Burba, visą kolekciją Luokavos sakmių buvo sukaupusi viena Šiaulių mokykla.
Pastebėtina, jog sakmėse minimi tikrai Vegeriuose buvę dvaras, bažnyčia.
Pastaruoju metu Luokavos kalnas sutvarkytas, išvalytas nuo menkaverčių krūmų, vis gausiau keliautojų lankomas. Ir mes paskaitykime bent keletą sakmių apie Luokavos kalną, kad geriau jį pažintume.
Luokavos padavimai
Ten, sako, esanti kokia pilis nugrimzdusi iš senų laikų.
Kokį kartą piemuo ganęs bandą. Išėjusi panelė, ilgi plaukai buvo. Norėjo, kad išgelbėtų. Bet tas neužkalbinęs. Ta sako:
– Tris šimtus metų gulėjau ir dar tiek gulėsiu.
Sako, ana raktus turėjusi. Durys tokios buvusios.
Nuėjo žmogus ant kalno, veizi – yra žaltys. Tai žaltys sakąs:
– Imk iš mano nasrų raktus su burna.
Tas žmogus pabijojęs, neima. Žaltys sakąs:
– Durnas buvęs, durnas ir paliksi. Būtum gavęs dvarą.
Kitąkart sakė, kas buvęs dvaras, apneštas smiltimis, ar bažnyčia buvus.
Akmenės parapijoj, Šiaulių paviete, netoli nuo Vegerės – per tris varstus, – Kuriežių (Kerežių – L.R.) sodžiaus gale, yra Lokavos kalnas, apie kurį žmonės taip kalba.
Vegerės ponas vasaros laike važiavęs kas vakarą ant to kalno pasivažinėti. Taip jam besivažinėjant, vieną vakarą, saulei leidžiantis, apsipylęs tas kalnas raudona šviesybe, kaipo ugnimi, iš ko tas ponas persigandęs, neilgai trukus susirgęs ir miręs.
Po tam vienas to sodžiaus ūkininkas, kurio dalyje stovi tas kalnas, išaręs ant jo pūro sėjimo laukelį ir kelerius metus sėjęs. Visokie javai gerai užaugę, bet ir anam taip pat nutikę, kaip minėtam ponui. Tai regėję ir apsukui buvusieji žmonės…
Visas Leopoldo ROZGOS rašinys sausio 15 d.
