Senų nuotraukų sakmės. Kunigai iš Vėlaičių
Vėlaičiai – nedidukas kaimelis Latvijos ir Naujosios Akmenės pašonėje, išlikęs per vienkiemių naikinimo audras ir šiandien dar turintis beveik 50 gyventojų, lyg ir niekuo ypatingu nepasižymi. Tačiau Vėlaičiai verti pagarbos, nes, patys neturėdami bažnyčios, Lietuvai ir jos katalikų bažnyčiai išugdė du iškilius dvasininkus – Kazimierą Steponavičių-Steponį ir Juozapą Butkų. Abu jie gimę XX amžiaus aušroje, bendraamžiai, abu daug nuveikę ne tik bažnyčiai, bet ir visuomenei, kultūrai. Ir abu ištikti rūstaus likimo.
K. Steponavičius-Steponis buvo gimęs 1904 kovo 3 d., 1929 m. baigė Kauno kunigų seminariją, studijas tęsė Romoje, Grigaliaus universitete, nuo 1934 m. tarnavo Telšių vyskupijoje, nuo 1937 m. Telšių seminarijoje dėstė etikos ir teologijos kursą, vienu metu buvo seminarijos vicerektorius, aktyviai reiškėsi katalikiškoje spaudoje. Pasitraukęs 1944 m. į Vakarus, jis daugelį metų darbavusi katalikiškose JAV lietuvių bendruomenėse, 1968 metų pavasarį mirė.
Panašų kelią į dvasiškio luomą nuėjo ir 1903 m. spalio 1 d. gimęs Juozapas Butkus. Jis mokėsi Žagarės progimnazijoje, tais pačiais 1929 metais baigė Kauno seminariją, tarnavo įvairiose Žemaitijos parapijose. Tarnaudamas garsias tradicijas turinčiuose Alsėdžiuose, J. Butkus karo sąlygomis subūrė stiprų chorą, rengė sakralinės muzikos koncertus. Čia prabilo jo, kaip kompozitoriaus, talentas. Velionis Viekšnių klebonas kanauninkas V. Gauronskis yra sakęs, jog Juozapas Butkus sukūrė ne tik giesmių, bet ir melodijų B. Brazdžionio. Putino, V. Stonio ir kitų poetų tekstams.
Intelektuali klebono veikla, jo intensyvus bendravimas su jaunimu kėlė nerimą ateistinio sovietinio režimo talkininkams. Apkaltinus ryšiais su partizanais, 1949 m. vasario mėnesį kunigas kaip didžiausias nusikaltėlis surakintomis rankomis išvežtas į saugumo kameras. Prasidėjo iki 1956 metų trukęs politinio kalinio kelias. Ir paleistam iš kalėjimo J. Butkui nebuvo leista eiti klebono pareigas, dvasininkas buvo priverstas glaustis Kuršėnuose, o nuo 1958 m. iki mirties 1985 m. kovo 29 d. buvo altarista Papilėje. Kunigai J. Paulauskas ir V. Gauronskis ant jo kapo Papilės bažnyčios šventoriuje pastatė kuklų antkapinį paminklą.
Abu dvasininkai uoliai tarnavo ne tik bažnyčiai, bet ir savo Tėvynei, savo tautos kultūrai. Abiem neliko vietos okupuotoje Tėvynėje. Jų paveikslus dengia vis storesnė užmaršties skraistė. Bet gal ateis metas, kai bažnyčiose ar kitose patalpose atsiras vietos informacijai apie kilusius iš šių parapijų dvasininkus?
Garbės kanauninkas pedagogas Kazimieras Steponavičius-Steponis
Leopoldas Rozgos publikacija šeštadienio gruodžio 7 dienos VIENYBĖJE
Kunigas kompozitorius Juozapas Butkus