Šešių dešimtmečių santuoka mums ne našta
Taip tvirtina rašinio herojai Akmenėje, jaukiame S. Daukanto gatvės daugiabučiame gyvenantys pensininkai Irena ir Alfonsas Sigitas KRYŽIAI. Regis, ne taip seniai abu turėjo rimtus darbus, buvo atsakingi už kolegas, žinomi miesto visuomenėje. Ir dabar nėra užmiršti, tik patys mažiau aktyvūs. Amžino nieko nėra. Šiandien abu mano pašnekovai perkopę 80. Nepraradę iniciatyvos pagal jėgas dalyvauti miesto renginiuose, vertinti politinius įvykius, turi puikų humoro jausmą.
Akmenėje gimusį, augusį, dirbusį ir tebegyvenantį Alfonsą Sigitą Kryžių pažįsta daugelis vietinių, o aš nuo tų laikų, kai jis dirbo Melioracijos statybos valdybos Viekšnių statybiniame bare vyr. darbų vykdytoju. Apie vardą – tikruoju Alfonso vardu mano herojaus beveik niekas nevadina, kiti net nežino esant. Vyras prisimena, jog nuo mažų dienų šviesaus atminimo mama jį vadino Sigitėliu, taip ir prigijo. Sigitas pajuokauja, kad ir pats apie tikrąjį vardą prisimena tik tvarkydamas teisinius dokumentus. Neardysiu visus tenkinančios tvarkos ir aš – tebus Sigitas.
Su seserimi Stase šeimoje augęs Sigitas pasakoja, kad buvo „velnių priėdęs“ vaikas, nenusėdėjo kažko neiškrėtęs. Į mokyklą ėjo varu varomas, mokslai nesisekė. Tėvas nutarė pritaikyti darbo terapiją – penkiolikmetį Sigitą įdarbino pašte laiškininku. Nešiojo laikraščius, laiškus, pensijas. Pirmąkart vaikinas pajuto atsakomybės jausmą, o ir darbas patiko. Beveik dvejus metus akmeniškiai stebėjo jaunojo laiškininko pastangas. Statybininkų brigadai vadovavęs tėvas pagalvojo, kad sūnui nepakenks geriau apmokamas darbas, ir į rankas įbruko vieną iš pagrindinių statybininkų įrankių – kastuvą. Sigitas dalyvavo Akmenės kultūros namų, gaisrinės, dabartinio muziejaus statybose. Vaikinas išmoko ne tik daug statybininko darbelių, bet suprato ir vieną tiesą – jis nenori visą amžių kapstytis statybviečių tranšėjose…
Daugiau skaitykite gegužės 28 d. numeryje
Saulius GAJAUSKAS