Siautulingo laiko verpetai (2). Diena su baimės šešėliu
Rytą, atskubėję į darbą, dar nebuvome spėję į komplektą įsegti naujo laikraščio numerio, kai suskambo telefonas. Atsiliepiau ir išgirdau partijos komiteto pirmojo sekretoriaus balsą:
– Ar matėte laikraščio klaidą?
Ta klaida buvo „Vienybės“ pirmajame puslapyje, matomiausioje vietoje.
Laikraštis pradėjo eiti 1951-ųjų vasario 15-ąją, o šiame numeryje parašyta, kad jis išleistas vasario 16-ąją.
– Ne tokia didelė klaida, sekretoriau, tik viena diena skiriasi… Būna didesnių, kai apsirinkame rašydami žmonių pavardes.
Tą pat akimirką prisiminiau, kaip fotografas, nupaveikslavęs cemento įmonės cecho vadovą V. D. laikraštyje parašė, kad tai „Tarybinės vagos“ kolūkio traktorininkas Žukauskas. Kilo didžiulis skandalas, redaktorius A. Strakšys tą dieną pasišalino iš darbo, kad nereikėtų atsiliepti į cementininkų telefonų skambučius. O fotografas raudonavo iš susijaudinimo ir mušėsi į krūtinę – jis užmiršęs, kad paveikslavo cementininkus. Fotojuostoje buvo kolūkio žmonių portretai, tad cementininką priskyrė…. kolūkiečiams…
Mano paaiškinimai sekretoriaus neapramina. Galiausiai jis reziumuoja:
-Didelė klaida! Tai kvepia apolitiškumu. Ar žinote, kas yra vasario 16-oji?
Vasario 16-ąją žinau, o štai ką atsakyti sekretoriui, nesumoju. Bandau kažką lementi apie laikraščio išleidimo peripetijas, kad klaidos įsibrauna per įtemptą darbo ritmą spaustuvėje. Juk tada, tai buvo 1977 ar 1978 metai, „Vienybę“ spausdino Taikos gatvėje įsikūrusioje spaustuvėje. Ji buvo Šiaulių spaustuvės „Titnagas“ filialas. Daugelis darbų, kurie dabar liejasi iš kompiuterio, tada buvo atliekami rankomis. Po raidelę rankomis surinkti pavadinimus, ištaisyti klaidas, po to redakcijos korektorė ar redaktorius sutikrindavo, ar laikraštį rengusi spaustuvės darbininkė viską ištaisė.
Sekretorius dar nepadeda telefono ragelio. Pagaliau išgirstu:
-Jūs ten,vadinasi, žiūrėkite, kad panašių klaidų nebūtų,…
Daugiau Julijos SEJAVIČIENĖS prisiminimų trečiadienio gegužės 22 d. VIENYBĖJE.