Tarp knygų.  Brangios gatvės biografija kaip unikalus paminklas

„Kaip sodas sodoje, taip mano gatvėje susodintos 42 senos sodybos ir keli nauji namai. Prie vienų, vasarai baigiantis, gelstančiomis skaromis siaustosi svyruoklis beržas, anapus gatvės, gerokai įrudenėjus, sausus lapus išretėjusiuose ąžuolų vainikuose šiurena vėjas. Kartu su besiskleidžiančiais lapais bitėms uždega žibintus kaštonai, mūsų pačių ir prosenių sodinti. (…) Kitur pinavijos, jurginai, o už jų ir langai su amžinai žaliuojančiomis mirtomis ar žiedingomis muškatėlėmis. Nakčiai užveriamos langinės… Gal šis spalvingas paveikslas ir pabluko, bet čia gimęs ir augęs žinai, kad buvo. Buvo, ir tiek!“ Tokiu ilgesio ir meilės atodūsiu žagariškė Romualda Vaitkienė pradeda savo knygą „Elegija senai mano gatvei“. Jos redaktorė, istorikė Vida Girininkienė knygą vadina paminklu gatvei.

Belieka pridurti, kad šiai stambiai 450 puslapių monografijai duomenis, žinias bei nuotraukas  autorė dešimtmečiais kaupė kartu su vyru, žurnalistu, fotografu, kraštotyrininku Vytautu, deja, į Amžinybės slėnius pašauktu dar iki knygai pasirodant. Daugybė dienų sugaišta archyvuose, bibliotekose, besikalbant su kaimynais ar vasarą gimtinėn užklystančiais kraštiečiais. Tai kas, kad aprašomoje Žagarės miesto Raktuvės gatvėje, vedančioje į senas kapines, tik penkios dešimtys sodybų. Kiekvienoje iš jų gyveno kartų kartos – ne dešimtys, o gal šimtai vyrų, moterų ir vaikų.

Leopoldo Rozgos rašinys šeštadienio, gegužės 25 d. „Vienybėje.“