Tarp laiko paralelių (4). Gyvenimas – kaip obelis baltu nuometu…
Kai dirbau redakcijoje, kabinete kiekvieną dieną aidėjo telefono skambučiai. Skambindavo skaitytojai ir pasidžiaugdavo viena ar kita publikacija. Kartais ko nors teiraudamiesi arba tiesiog sumanę pasikalbėti. Skambindavo ir suradę laikraštyje gramatinę klaidą. Klaidos – laikraščio gėda. Tuo pačiu ir garbė – rado- žmonės skaito. Esu girdėjusi, kad Japonijoje leidžia populiarų laikraštį ir netaiso žurnalistų klaidų, paliktų tekste. Skaitytojų užduotis – rasti kuo daugiau klaidų. Nugalėtojas nemokamai gauna to laikraščio mėnesinę prenumeratą. Visi puola, skaito, taiso klaidas ir laukia prizo…
Kartą moteris man paskambino ir ilgai barė už gramatinę klaidą. Ir taip, ir anaip teisinausi, tačiau ji nė girdėti manęs nenorėjo. Varė savo. Sumojau, kaip švelniai pokalbį baigti:
-Ar jūs tik tą vieną klaidą radote? Trečiame puslapyje, antroje skiltyje, 40 eilutėje nuo viršaus, yra dar vienas netikslumas. O ketvirtajame, paskutinėje skiltyje, 25 eilutėje nuo apačios, dar viena,- sumojau pašmaikštauti.
-Palaukite, aš tuoj užsirašysiu, o tada ieškosiu…
Palaukiau, kol užsirašė. Supratau, kad ruošiasi ieškoti. O tada, maniau, vėl skambins ir bars, kad nerado. Tačiau skambučio nesulaukiau. „Matyt, ieško“,- mąsčiau.
O štai vieno asmens telefono skambutis visada versdavo suklusti:
– Čia toks Ivanauskas… Albinas Ivanauskas skambina, -išgirsdavau.
Ivanauskas – cemento įmonės antrojo gamybos komplekso viršininkas, labai užsiėmęs žmogus. Tačiau rasdavo laiko paskambinti į redakciją. Dažniausiai papasakodavo apie tai, ką apie mūsų kraštą ar žmones perskaitęs knygose ar periodikoje…
Viso Julijos SEJAVIČIENĖS rašinio ieškokite vasario 5 d. numeryje