Tarp laiko paralelių (6) SPALVINGOS ASMENYBĖS GYVENIMO MOZAIKA
„Kai kalba – gyvenu“
Tada man atrodė, kad skambina kasdien. Dabar, atsigręždama atgalios, manau, kad ne, bet tikrai dažnai. Suskamba, būdavo, telefonas, pakeli ragelį ir išgirsti:
– Labas, čia senė Niūniavaitė…
Ji tiesiog norėjo pabendrauti, kartais pasitikrinti kokias nors naujienas. Mėgo užsukti diskusijas apie politiką, gyvenimą, žmones. Vadino mane „dvasine seserimi“ arba „dvasine dukra“. Lietuvos laisvę ji mylėjo kaip savo kūdikį ir nevengė paburnoti prieš komunistus ar kitus Lietuvai abejingus asmenis. Turėjau būti klausytoja ir oponentė.
Neretai prajuokindavo.
– Ar kalba ką nors apie mane? Nekalba? Būk gera, paleisk pletką, kad senė Niūniavaitė susirado jauną kavalierių. Pamatysi, kaip nulalės per miestą, visi pasigardžiuodami praris…
Juokdamasi atsakau, kad nesiimsiu tos užduoties, net jei tas kavalierius ir būtų šalia. Tada ji man:
– Paleisiu aš pati. Kad šnekėtų. Kai nebešneka, pasijuntu mirusi, kai kalba – jaučiu, kad gyvenu…
Šiemet sukanka 20 metų, kai jos nebėra. Kitais metais minėsime Stasės Niūniavaitės gimimo 100-ąsias metines. Proga, kai norisi prisiminti legendinę asmenybę. Kad taip, kaip svajojo, jos siela pasijaustų esanti gyva.
Keista pirmoji pažintis
Redakcijos darbuotojų gamybinis pasitarimas. Pasitarimai ar gimtadienio pobūviai vykdavo žemės ūkio skyriaus kabinete. Jis didžiausias, jame dirbo trys darbuotojai, kituose – tik po du, o redaktorius turėjo atskirą. Tame pasitarime redaktorius A. Strakšys kiekvienam laužo po „pyrago“ gabalėlį dėl pamirštų temų, dėl nepadarytų darbų. Kiekvieną savaitę aptardavome laikraštį, jo publikacijas, žvalgėmės, ko trūksta. Netikėtai atsidaro kabineto durys ir nišoje tarp staktų suklumpa gražiai apsirengusi moteris, susideda rankas tarsi maldai ir ima berti:
– Šarkeli, Algeli, pijokėli, mano artistėli, ateik į repeticiją…Be tavęs uždus teatras…
Kaip netikėtai įėjo, taip netikėtai ir išėjo. Jos paberta „malda“ minutę tvyrojo nuščiuvusiame kabinete.
– Artistė, kitaip mat negalėjo…, – muistosi Algis Šarkis…
Visas Julijos SEJAVIČIENĖS pasakojimas vasario 12 d. numeryje