Tas ruožas – GYVENIMAS. II dalis

„Vienybės“ laikraščio redaktorės Julijos SEJAVIČIENĖS paatviravimai baigiant profesinę karjerą

„Vienybėje“ užsibuvau ilgai. Labai ilgai. Nuo 1970 metų rugpjūčio 1-osios iki 2018 metų rugpjūčio 31-osios. Čia ištirpo 48-eri mano gyvenimo metai.

Sibiro tabu

Pradėjo mokėti kolūkines pensijas. Kiekvienas kolūkietis, sulaukęs pensinio amžiaus, kas mėnesį pradėjo gauti po 12,50 rublio. Man liepia surasti darbščią šeimą ir ją aprašyti laikraštyje. Rašinio potekstė aiški – kad žmonės dėkotų partijai už iš užu kalnų priartinamą „šviesų komunizmo rytojų“… Pakalbinu, aprašau. Po rašinio – viesulas viršum galvos: korespondentė aprašė Sibire buvusią šeimą. Skundžia politrukas. O šeimą man parinko kolūkio pirmininkas. Partijos pirmasis sekretorius V. Astrauskas (vėliau jis buvo kompartijos šalies sekretorius, auštant Atgimimo rytui, buvo Aukščiausiosios tarybos pirmininkas) klausia, kaip ta šeima dirba? „Spindulio“ kolūkio pirmininkas V. Kazakevičius atsako:

– Puiki, darbšti šeima… Ir rašinys gražus, teisingas.

Sekretorius išvaduoja nuo viesulo:

– Korespondentė aprašė gerą šeimą. Gal ir tų žmonių kaltės vežti į Sibirą nebuvo….

Nuo to laiko, pradėdama kalbėtis su žmogumi, pirmiausiai pasiteiraudavau, ar kartais nebuvo Sibire? Ir tik po kelių dešimtmečių ėmėm ieškoti tremtinių, kad galėtume aprašyti graudžias jų gyvenimo istorijas…

Darbo dešimtmečiai – į dvi dalis

Užverčiu, kaip aš pati manau, sėkmingos savo profesinės karjeros paskutinį puslapį „Vienybės“ laikraštyje. Atėjau į redakciją, kai „Vienybei“ tebuvo vos 19 metų. Išeinu, kai jai 67-eri. Ilgi mano 56-eri darbo metai gražiai pasidalija į dvi lygias dalis: 28-eri kūrybos metai laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje ir 23-erji žurnalistikos metai sovietmečiu, kai laikraštį savinosi ir valdė kompartijos vadukai. Jį net laikraščiu nevadino, buvo tiesiog „partijos komiteto organas“ . Per darbo metus „Vienybėje“ kelis kartus partijos komiteto pirmieji sekretoriai uždraudė skelbti mano aštrias publikacijas. Redaktorius A. Strakšys ne iš tų, kad pasiduotų. Parašo skundą į komunistų partijos centro komitetą. Visą mėnesį instruktorius tikrino faktus, klausinėjo, kamantinėjo mano bendradarbius ir mane. O tada pirmajam sekretoriui ir redaktoriui pasako: rašinys turi išeiti, faktai teisingi… Bent du aprašyti komunistai turėjo palikti vadovų postus, dar keli gavo papeikimus.

Antroji mano kūrybos dalis – tai 28-eri atsakingos žurnalistikos metai. Man įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“. Apdovanojimo rašte parašyta, kad tai už žurnalisto profesinio vardo stiprinimą ir garsinimą asmeninių pavyzdžiu. Už rašinius apie kaimo žmones apdovanojo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatės Angelo skulptūra. Ilgus darbo dešimtmečius įprasmino ženklas „Už nuopelnus Akmenės rajonui“. Kaip ir kiekvienam žmogui, apdovanojimai brangūs, mieli. Bet už viską man brangesnis Akmenės krašto žmonių nuoširdumas. Aš čia radau erdvę, kurioje buvau ir esu laiminga… Mano profesinės veiklos „sertifikatas“ yra tai, kad nė vienas rašinys nebuvo paneigtas, apskųstas teismui ar atšauktas. Retai kuriam tai pavyksta. Mane globojo gerasis Angelas sargas…

Neteisybę – į dvikovą

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas. Naujosios Akmenės kultūros rūmų salė pilnutėlė. Atsakinėjama į anoniminius raštelius. Susirinkimo pirmininkas ima skaityti raštelį apie mane, neva aš plaunanti rankas…. Raštelio nepabaigė. Tarsi elektros smūgio trenkta, iš priekinės eilės pašoka Stasė Niūniavaitė:

– Stop! Stop! Ir dar kartą stop! Šalin rankas nuo to žmogaus, kurį aš pažįstu taip, kaip save. Kas parašėtė? Atsitokite!.

Salėje mirtina tyla. Raštelį, taip ir nepabaigę skaityti, padėjo į šalį. Po renginio padėkojau Stasei, kad apgynė. Sakau, gal nereikėjo „šokdinti“ žmogaus…

– Aš ne žmogų, aš į dvikovą kviečiau neteisybę… -atsakė.

Vėliau išsiaiškinau, kad raštelį parašė cemento įmonės darbuotoja. Ji buvo kleptomanė. Ją teisė. O aš, ilgus metus kartu su A. Lupeika ir kitais dirbusi liaudies teismo tarėja, aprašiau tą bylą. Moteris man atkeršijo. Po kelerių metų dėl savo asmeninių problemų ji pasitraukė iš gyvenimo…

O su Stase iki tol ir paskui, iki pat gyvenimo pabaigos bendravome. Nebuvo dienos, kad nepaskambintų, kad neužsuktų diskusijos apie politiką, gyvenimą, žmones. Visada vadino mane „dvasine seserimi“. O kai gilų sovietmečio metą paprašiau duoti interviu, ji delikačiai paklausė: